Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Pagaliau jūra!

Pagaliau jūra!

Paskelbta 2012 liepos mėn. 18 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , , , ,

Pagaliau. Jūra atsivėrė prieš akis savo didybe, bet eglių šaukiančių savo žilvinų nesimato. Tie, sugebėję palikti Lietuvą ir Palangą, kažkur kitur suka lizdus ar kitur prie krantų stovi ilgėdamiesi Palangos tilto kasdienybės.  Tai tos, širdžiai mielos lietuviškai įprastos kasdienybės, dėl kurios maudžia širdį ir vietos nebesurandi tarp svetimų....

 

Nušlaviu tokias mintis šalin. Kuriam galui liūdėti, kai J. Basanavičiaus gatvė virsta nesibaigiančiu filmu, kuriame galima pamatyti ir dramas, ir tragedijas, ir komedijas.

 

Kaip antai, vieną naktį girdžiu girto jaunuolio, matyt iš žemiausios visuomenės dalies pokalbį su savo mylimąja telefonu pirmą valandą nakties girtu, šiurkščiu balsu: „Juk žinai, kad noriu būti su tavimimi. Man gerai su tavimi, juk žinai... Nu bl...t, ir vesti tave noriu“.  Pasiklausęs nebežinai ar  kvatoti, ar verkti.

 

O štai vidury baltos dienos atmina stambiausio sudėjimo dviratininkas, pavinguliuoja ir  tekšt į grindinį. Iš lūpos kraujas, bando stotis. Pribėgu, šiaip ne taip tą kalną pakeliu, nutempiu ant suolelio, sakau, kad sėdėtų. Matosi, kad vyras retai geriantis, švarus, sutvarkytas. Jaučiu iš kvapo, išgėręs. Bet jaučiu, kažkas ne taip. „Kaip jautiesi?“, klausiu. Atsako, kad su širdimi ne kaip.  „Ar kviesti greitąją?“ atsako, kad ne. Sako esu verslininkas.  „Na, tai gal diena nėra tas laikas per daug trūktelėti?‘, pagalvojau. Pasėdėjąs kiek, vėl sėda ant dviračio ir daug maž ramiai nuvažiuoja.

Šaržas: Aušra Chlevickaitė, www.chastudija.lt

 

 

 

 

 

 

 

Vakare išsiilgusios sielos plūsta į restoranus ir kavines, koncertus ar dar kur, priklausomai nuo amžiaus ir piniginės, ar vidinės kultūros, ar  emocinės būsenos. Gal, kad būdamas vyru, pastebiu ne vieną vienišą moterį, drauges, stebinčias vyrus, o gal šiaip, besidžiaugiančias, kad savų vyrų atsikratė kuriam laikui. Bendrauju vieną vakarą su trijomis nepažįstatmomis. Norisi vyriškai pakabinti, tiesą sakant, visas trys iš karto, nes būti neištikimam saviškiai dėl kitos moters ir neįdomu, ir pavojinga. Į mano planus šeimos griovimas neįeina. Bet geismas, jaučiu, laužo kaulus.

 

Jaučiuosi kiek amoraliai, bet viena vieniša moteris pasufleravo, kad geismas moralės neturi.

 

Kitaip tariant, gamtai iššūkio mesti nebūtina. Ypač Palangoje. Ypač šį vakarą. Žaidimams laiko nėra, todėl tiesiai ir sakau, žinoma, pagarbiai, ne lėkštai. Juokiasi jos ir aš kartu su jomis. Moterims gera jausti vyrą, iš kurio nesklinda agresija, nepagarba ir bukumas.  Tą vakarą taip ir išsiskiriame su pačia tikriausia gera nuotaika ir šypsena ant lūpų. Nebūtina kažką guldyti į lovą, pasirodo. Kita vertus, kiek toks altruizmas gali tęstis?

 

Kiek laiko pabuvus Palangoje, vietiniai po truputi jau lyg ir atpažįsta, sveikinasi. Maniau, į vilniečius čia niekas nekreipia dėmesio, todėl malonu staiga iš menamos nebūties atsidurti  vietiniame dėmesio centre, nors mažiausiai šito norisi. Mat tapus vietiniu, susiduri su lojalumo jausmu šiems sunkiai dirbantiems žmonėms. Nesinori nešti lauk šiukšliu, kurių, beje, nei vienos nesu matęs, o ten kur pastebėsiu, nutylėsiu. Žinau, kad šis požiūris korumpuoja, bet žmonių jausmai nėra šiukšlės. Todėl kalbėsiu apie ateivius, bet ne profesoriaus V. Landsbergio marsiečius. Juk viskas iš mūsų ir atgal į mus, niekur nedingsi.

 

Šiandien, pagaliau, ir Saulė atgijo. Spindi, tvanku ir drėgna lyg Kualo Lumpure, Malaizijoje. Tik skirtumas tas, kad tas karštas malonumas toks pat nestabilus, kaip mūsų vyriausybės trenkta šeimos politika.  Nuo saulėtų dienų kiekio priklauso restoranų lankytojų kiekis ir jų savininkų pasitenkinimas. Žodis Anšlagas net ir pikčiausią savininką paverčia angelu pasiruošusiu atleisti net ir savo baisiausiam priešui.

 

Laikas dėti plunksną į šalį. Jau liepa, žmonių, kaip ir jų istorijų – begalės. Neišsigąskite, kai vienas gal ir nei kiek nekeistas vyras maloniai pasiteiraus jūsų maždaug tokiais klausimais: Iš kur? Kodėl? Kaip? O gal nieko neklaus. Tiesiog sėdės, klausysis, kažką mastys. Ak taip, ir lauksiu vakaro. Gal vėl tas trys ponias sutiksiu? Įdomu, kaip rutuliosis ši iš pirmo žvilgsnio nelabai morali istorija, bet gundanti tai jau tikrai. Iki.


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design