Nešvari K. Škirpos ir J. Noreikos gynėjų politika menkina nepriekaištingus Lietuvos didvyrius.

Paskelbta 2019 rugpjūčio mėn. 6 d. | 0 koment.

Žymės: K. Škirpa, J. Noreika. A. Anušauskas, TS-LKD, neonaciai

Laikas pripažinti: dviejų nacių kolaborantų K. Škirpos ir J. Noreikos gynėjų retoriką bei argumentaciją galima pritaikyti ir ginant komunistų kolaborantus. Atsisakymas vertinti abiejų veikėjų veiksmus per Jungtinių Tautų konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui prizmę yra amoralus.

Kodėl? Todėl, kad visų pirma terminas „kolaborantas“ gyvenusiems 50 metų sovietų okupacijoje Lietuvoje neturi neigiamo užtaiso. Tais laikais visi sukosi, kaip mokėjo. Dalis susitepusių didvyrių gynėjų nespėjo patirti nacių okupacijos, bet kai kas šauniai sau jautėsi sovietų okupacijos metu darydami karjerą sovietinėje biurokratijoje. Vieni nesikišdami, kiti aktyviai dalyvaudami sovietinio okupanto biurokratijoje politrukais, žurnalistais, „mokslinio komunizmo“ dėstytojais, stukačiais ir kagėbistais. Jie niekada nedalyvavo nei partizaninėje, nei disidentinėje veikloje. Nekalbu apie patyrusius tremtį, apie partizanus ir jų šeimas, nekalbu apie atsisakiusius tapti okupantų sraigteliais jų priespaudos mašinerijoje. Visi iki vieno vyresni TS-LKD Seimo nariai ir partijos vadovai 1950 -1987 sovietinei okupacijai nesipriešino. Iš tos prisitaikėliškos praeities ir kyla poreikis ieškoti lengvinančių aplinkybių kolaboravimui, kaip antai madingas aiškinimas kad „tragiškų aplinkybių asmuo tik įtrauktas į kolaboravimą“. Kalbu apie politinį projektą, kurį pavadinsiu „Gelbėkime Lietuvos didvyrius“. Projektą inicijavo TS-LKD politikai ir kai kurie dešinieji intelektualai. Bet juk kalbama tik apie du susitepusius asmenis, tad prie ko čia kiti didvyriai? Dvidešimt tūkstančių jų liejo kraują, kai K. Škirpa tuo tarpu ramiai sau gyveno Amerikoje klastodamas savo biografiją.

Visų antra, kalbant apie genocido ir antisemitizmo tarptautinę traktuotę, akivaizdu, kad Lietuvoje jos abi atmetamos dėl Lietuvoje vyraujančios prieškarinės etnocentrizmo ir nacionalpatriotizmo ideologijos. Tai paaiškina, kodėl prie šių gynėjų masiškai šliejasi žydų nekentėjai, šiuolaikinės demokratinės Lietuvos nekentėjai, Europos Sąjungos nekentėjai, iškilių lietuvių, tūkstančiais dalyvavusių 2017 metais Molėtų marše sunaikintiems žydams atminti, nekentėjai. TS-LKD, prisidengdama susirūpinimu neva naikinama Lietuvos pasipriešinimo sovietams ir naciams 1940-1944 istorija, iš tikrųjų gina seno smetoninio raugo nacionalpatriotinius ir etnocentrinius vaizdinius. Tai nepaprastai pavojingas žaidimas.

Įdomu, ar ši partija jau turi pakankamai įtakos naujajam prezidentui Gitanui Nausėdai? Rinkimai baigėsi, laikas ponui prezidentui parodyti savo tikrą veidą. Nes kažkaip jo kalbėjimas apie socialdemokratinę gerovės valstybę visiems nedera su tolerancija naftalinu atsiduodančiam nacionalpatriotizmui. Be abejo suprantu dalies žmonių pasipiktinimą, užgautus jausmus ir teigiamą prezidento kvietimą tolimesnei diskusijai. Akivaizdu, kad konfliktas rodo elementarų nežinojimą ir tai jau švietimo politikos klausimas. Todėl šiame kontekste negalima pritarti TS-LKD siūlymui įvesti prezidentinį valdymą Tarptautinei Komisijai nacių ir sovietų nusikaltimams tirti. Mat prezidentūrai perėmus nepriklausomą nuo politikų valios Komisijos sekretoriatą, turėsime dar vieną ideologizuotą sovietinio istorijos instituto analogą. Būtent toks yra Genocido centras (LGGRTC). Jeigu taip atsitiktų, objektyviam istorijos tyrimui ir geriems santykiams su JAV, Vokietija ir Izraeliu kiltų rimtos problemos. Mat šios valstybės aukščiausiu lygiu į Komisiją delegavo savo nepriklausomus istorikus profesionalus.

Neatsakingai manipuliuodama Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žmonių emocijomis bei patriotiniais jausmais TS-LKD apsimeta, kad su pagarbos simbolių K. Škirpai ir J. Noreikai pašalinimu naikinama pati pasipriešinimo okupantams dvasia. Todėl jie kviečia nekreipti dėmesio į „nereikšmingus įvykius“ tų dviejų veikėjų biografijoje. Juolab, kad J. Noreikos auka lyg ir turėjo atpirkti tuos „nereikšmingus įvykius“. Politikai puikiai supranta, kad kalba vyksta apie kriterijus, kuriais rytoj visi Lietuvos vaikai nepriklausomai nuo kilmės vertins, kas yra didvyriškumas. Gal tikimasi, kad ir rytojaus kartos pateisins kolaboravimą ir nusikaltimus žmoniškumui? Taip nebus.

                                                                                        Tęsinys delfi.lt