Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Paskelbta 2020 rugsėjo mėn. 17 d. | 0 koment.

Žymės: K. Girnius, partizanai, genocido centras

Kelios mintys pasiskaičius K. Girnių.
Vilniuje, ponios ir ponai, reikia būti visišku bepročiu, kad sutikus Tiesą ją atpažintum. Todėl retas, bet akylus etiškas skaitytojas, perskaitęs mano komentaro pavadinimą, tuojau pasipiktinęs reaguos. Juk tikrai ne VISI dipukai taip elgiasi? Ir šis skaitytojas bus teisus.

Tai štai, Kęstučio Girniaus straipsnio pavadinimas „Nesiliaujantys priekaištai laisvės kovotojams“ mano nuomone pažeidžia akademinę ir žurnalistinę etiką. Išvertus K. Girniaus straipsnio pavadinimą į žmogišką kalbą, jis skamba šitaip: „Visi partizanų kritikai kaltina visus laisvės kovotojus“. O jeigu keliantys klausimus dar ir yra žydų kilmės? Juk doras lietuvis niekaip nekvestionuoja dešiniųjų politkorektiškai sudėliotos ir visuomenei primestos vienos istorijos naratyvo idėjos?

Kai šovinistine šizofrenija paveikti visokie net ir su demokratinio konservatizmo idėjomis susipykę judėjimai skleidžia VISI JIE TOKIE nesąmones, yra viena. Bet panašūs visus kritikus į vieną katilą sumetantys straipsnio pavadinimai K. Girniui garbės nedaro. Juk visus iki vieno „vienos istorinės tiesos“ kritikus kolektyviai kaltinti nesiliaujant skeptiškai ir kritiškai reaguoti į reikalavimą užsimerkti prieš įžūliai romantizuojamą Lietuvos žiaurią praeitį net ir nusikaltėlius verčiant aukomis, matau, kad nervai neatlaiko. Kaip sakė istorikas Christoph Dickmann: „Nenudailinta istorija dažnai kėsinasi į mūsų saugumo jausmą“.

Na, pripažinkite, kaunietiškai šnekant, nefasonas TSPMI dėstytojui primityvokai kritikuoti oponentus. Juk ne visi ir ne visus partizanus kritikai kaltina? Aš bent pagrįstai kritikuoju žydų žudikų J. Barzdos ir J. Krištaponio pagerbimą. (Gal, sakau, yra abejojančių jų nusikaltimais Lietuvoje? Akivaizdu, kad taip, todėl ir pastatė jiems paminklus, aikštę vardu pavadino). Kritikuoju karo kapeliono Zenono Ignatavičiaus heroizavimą. Jis buvo A. Impuliavičiaus skerdikų 2–ojo pagalbinės policijos bataliono kapelionas. Šis batalionas 1941–1944 m. Lietuvoje ir daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sunaikino 27 tūkst. 696 žydus - moteris, vaikus, jų tėvus ir senelius, karo belaisvius, antinacinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius. „Tarp žudikų buvo ir 537 praktikuojantys katalikai“ (Istorikas A. Rukšėnas). Anot kapeliono garbintojų pateisinimo: „Jiems reikėjo paguodos, dvasinio pastiprinimo – dvasininkų gero žodžio, apeigų.“ Jiems? Ne, ne žudomiems dvasinio pastiprinimo ir paguodos reikėjo. Atvirkščiai: jiems – tai žudikams, jeigu dar nesupratote. Kiekvieną mielą dieną tų žudikų dvasingumu rūpinosi. Bet nesu katalikas, gal ko nors nesuprantu.

Taip pat kritikuoju dviejų veikėjų K. Škirpos ir J. Noreikos nepagrįstą heroizavimą. Bet tie du heroizuojamieji partizanais nebuvo, nors – abu karininkai. Kai žinai, kad J. Lukša-Daumantas grįžta į Lietuvą kovoti ginklu už Lietuvos laisvę, tai tu dviejų heroizavimą priimi kaip piktybinį nesusipratimą. Taip diskredituojama J. Lukšos-Daumanto ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovų Jono Žemaičio -Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago bei kitų pasirašyta Deklaracija. Ji skelbė, kad aukščiausioji teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti Nepriklausomą Demokratinę Lietuvos Respubliką. Ir jie dainavo „Ir šviesa, ir Tiesa/ Mus žingsnius telydi“. Su Tiesa, kaip matote, Lietuvoje nelabai. Ji, vargšė, neretai sėdi podraug su keliais alkoholikais kokioje Vilniaus senamiesčio bromoje už galvos susigriebusi.

Tęsinys delfi.lt