Nepolitinis TIA įstatymas- ultradešiniųjų politinis projektas

Paskelbta 2014 sausio mėn. 15 d. | 0 koment.

Žymės: Tautos istorinės atminties taryba, Č. Juršėnas, Alvydas Jokubaitis, Šarūnas Liekis, Algirdas davidavičius, Holokaustas, istorija, J. Ambrazevičius

Kaip atsitiko, kad  Seime jau metus ultranacionalistų stumiamą  Tautos istorinės atminties įstatymo projektą remia socialdemokratų elitas?  Nes tokiais štai padžiūgavimais dalijasi dešinieji. Pasirodo, padėtis kiek kitokia. Anot buvusio LSDP veikėjo Česlovo Juršėno, jo pozicija aiški: vienos tiesos vadovėlio nebus. Šis įstatymo projektas bus keičiamas, tampriai derinamas su visuomenės nuomonę. Tik tokia sąlyga jis padėjo parašą po šio kontroversiško įstatymo projekto.  

Todėl logiška, kad Č. Juršėnas pritaria mokslininkų istorikų  įstatymo projekto kritikai. Ar aplamai reikalingas tik vienas istorijos naratyvas skatinantis tariamai patriotinius tūlo Lietuvos piliečio jausmus? Taip. Bet ne Lietuvoje, o Šiaurės Korėjoje.

Įstatymo projekto dešiniųjų pažiūrų šalininkai žiniasklaidoje bando prisistatyti tikraisiais akademinės cenzūros priešininkais. Bando įtikinti, esą Tautos istorinės  atminties taryba bus politiškai nešališka.  Argi? Juk atstovus į TIA tarybą siųs valstybinės institucijos, visuomeninės organizacijos.  Ir visi jie vienaip ar kitaip politiškai angažuoti politikuojantys istorijos saviveiklininkai. Nes profesionalių istorikų jų tarpe  nebus.

Teigiama, kad bus siekiama suderinti valstybines šventes, išsirinkti svarbiausias. Kokiu pagrindu? Politiniu-ideologiniu pagrindu, kitaip neįmanoma. Čia ne dėl „nepolitinės“ ekonomikos bus tariamasi. Rimtų politinių – moralinių istorijos įvykių vertinimų neišvengsi.

Nors teigiama, kad negalima istorinių įvykių bei istorinių asmenybių veiksmų ir asmeninės jų pozicijos vertinti šiandieninėmis moralinėmis nuostatomis. Svarbiausias kriterijus –  kokią įtaką veikėjai turėjo Lietuvos valstybingumui.  Ar tokia pozicija nėra  politinis istorijos traktavimas?  Žinoma, kad tokia yra. Kalbant apie tolimos istorijos asmenybes, didesnių argumentų jos kaip ir nesukelia.Turime Mindaugo karūnavimo dieną ir  taip toliau.

Tačiau Lietuvos istorijos traktuotės pagrindu bus išaukštinamos (ar žeminamos) vienos ar kitos istorinės asmenybės. Koks požiūris į Lietuvos istoriją yra šiandien vyraujantis Lietuvoje arba bent siekiantis įsivyrauti? Tai politinis nacionalizmas. Pavyzdžiui, filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis teigia: „"Kultūriniai tautinio atgimimo pažadai sunkiai suderinami su politine liberalios valstybės funkcionavimo logika.".  VDU Politikos mokslų ir Diplomatijos fakulteto lektorius Algirdas Davidavičius su šiuo pareiškimu  ironiškai  sutinka: "Politinis nacionalizmas sunkiai suderinamas su demokratija apskritai, net jei ir įkvėpė ne vieną demokratizaciją. Liberali demokratija ir ES technokratija negali varžytis su emociniu nacionalizmo intensyvumu, bet su juo gali bei privalo varžytis politinė ir kultūrinė kairė, net jei eilė Europos nacionalizmų (pvz. baskų) yra nemenkai "kairieji".“  

Profesorius Šarūnas Liekis,  (VDU Politikos ir Diplomatijos fakultetas) savo ruožtu teigia, kad mokslininkai ne kartą yra pademonstravę, jog neįmanoma perkelti individualios psichikos  metaforas į grupinį lygmenį.  Anot profesoriaus, atmintis kinta individualiai. Tuo tarpu, masiniame-propagandiniame lygmenyje ja galima manipuliuoti, siekiant aptarnauti įvairius politinius interesus. Todėl:  „akivaizdu, kad etnonacionalistai gina antimokslinius ir neistoriškus mitus gyvuojančius visuomenėje. Jie bando sau pajungti  valstybės atminties politiką,  siekdami atminti išimtinai etnonacionalistinio mito, ketvirto dešimtmečio raugo,  herojus ir datas. Siekiama, kad valstybė prisidėtų prie jų   pastangų atminti arba užmiršti vienus ar kitus įvykius, datas ar žmones. Spėju, kad taip ir toliau bus bandoma stiprinti ksenofobines vertybines nuostatas, panaudojant valstybės institucijų teikiamas galimybes, akivaizdžiai  supriešinant šią politiką su žodžio ir akademinės laisvės principais.“.

Š. Liekis teisingai atkreipė dėmesį į istorijos suvokimo lygį mūsų visuomenėje.  Juk  problema ne tiek skirtingų politinių įsitikinimų intelektualų skirtingos pozicijos, kiek visose politinėse partijose ir visuomenės sluoksniuose išplitęs juos veikiantis giliai buitinis, primityvus, provincinis „teisingos“ tautos ir iš jo išplaukiantis istorijos suvokimas. Na, taip pat išplitęs, kaip ir buitinis antisemtizmas.  Arba tiek pat kaip primityvus krikščionybės supratimas, kuriame vietos nėra žmogaus teisėms, nes esą jos yra primestos iš šalies. Tai aktyviai teigia taip vadinami Lietuvos krikščionis-demokratai, bei tautininkai.  Niekada negirdėję apie kataliką, tomistą ir filosofą, Jacques Maritainą. Tą, kuris pareiškė, kad antisemizmas yra būdas krikščionims atsikratyti moralinės krikščionybės naštos. Tą, buvusį vieną iš Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijos tėvų ir krikščionių-demokratų partijos pradininkų.  Vietiniai ura – patriotai nesuvokia, kad Žmogaus teisės yra Vakarų Europoje suprantamos kaip žmogaus prigimtinės teisės,  o ne ES biurokratų laužtos iš piršto idant prievartautų vargšus lietuvius.  Kurie, matyt, taip ir liko pagonimis.

Neveltui apie šią temą rašau. Mat moralinis istorijos veikėjų vertinimas ultranacionalistų yra atmetamas kaip niekinis. Kodėl? Todėl, kad teks susidurti su netolima Lietuvos istorija, kupiną išdavysčių, veidmainystės, amoralumo. Kalba vyksta apie Lietuvą po jos valstybės atkūrimo 1918 metais iki 1990 metų. Dar savo prieš metus rašytoje apžvalgoje „Laikinoji Vyriausybė, Holokaustas ir V. Landsbergio moralinis reliatyvizmas (rytas.lt) reaguodamas į profesoriaus V. Landsbergio poziciją jam kalbant apie 1941 metų Laikinąją Vyriausybę ir Holokaustą: „Mes neturime vertinti tuometinės LV elgesio iš mūsų šiandieninių proto bokštų pozicijų, mat anie nežinojo tuo metu tiek, kiek žinome mes.  (...) Taip, holokaustas yra skaudi tema ir patirtis, bet kodėl jis vis patenka į pirmąją svarbiausių įvykių vietą? (...) LV siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tai garbingas tikslas. Negi jie turėjo kišti gerkles po peiliu, eiti į duobę?“.  Nei tuo metu, nei šiandien, regis, cinizmo netrūksta. Mano atsakymas, kurio laikausi ir šiandien yra toks:  jeigu sutiksime su mums peršama tų tragiškų įvykių vertinimo metodologija moralės aspektu, („negalime jų vertinti iš šiandienos pozicijų“) tai matome visiškai absurdišką situaciją. Tai reiškia, kad šiandieninė kriminalinė ir moralinė niekuo dėto žmogaus nužudymo samprata tais laikais neegzistavo.

Ar tokios metodologijos gynėjai nori pasakyti, kad to meto Lietuva buvo pagonių barbarų genčių valdoma? Kad krikščionybė ir dešimt Dievo įsakymų jiems buvo visiškai nežinoma? Nesąmonė, ponai. Argi neaišku, kad moralinis reliatyvizmas yra tiesus kelias į žmogaus dvasinį nuopuolį?  Tai tiesus kelias į  istorinių asmenybių, svarbių Lietuvos istorijai, bet nusikaltėliškai besielgusių  amoralus jų moralės likučių  skalbimas.

Taip bus be jokių problemų pastatytas paminklas J.  Ambrazevičiui, kurio vyriausybė leido vieną po kito rasistinius nutarimus prieš žydus bendrapiliečius, steigusioje VI forte koncentracijos stovyklą, bet niekaip nesikreipusios į bendrapiliečius nutraukti nekaltų žmonių žudynes. Jau šiandien ant svarbių valstybės pastatų iškabinti bareljefai asmenims, nors, pasirodo, kai kurie dalyvavo savo bendrapiliečių žudynėse arba persekiojimuose.  Ir tie bareljefai dar kaba. Kaip bus traktuojamas Vincas Kudirka, žinomas ir kaip patologinis antisemitas?  Kurio kalbos ir raštai be abejonės darė didelę įtaką aplinkiniams. Ar apie tai kalbama istorijos vadovėliuose? O kaip su šiuo  „menkniekiu“ – žodžio Holokaustas rašyba? Juk Lietuvos žiniasklaidoje (ir ne tik)  antraip nei kitose  krikščioniškose šalyse, žodis Holokaustas dažniausiai rašomas iš mažosios raidės, bet Holodomoras – iš didžiosios.  Jau esu rašęs ir apie Utenoje išleistą knygą apie Utenos istoriją, kurioje žydų nėra, kaipo ir vietinio  Holokausto. Kas tai, jeigu ne politinė istorijos traktuotė? Nei politikai, nei akademikai, nei intelektualai, nei žurnalistai į tai niekaip nereaguoja. Net kairių pažiūrų politikai ir visuomenės veikėjai  nereaguoja, tai ko norėti iš kitų?

Be jokios ironijos, regis, putiniško pavyzdžio valstybinės atminties politikos apologetas A. Jokubaitis savo sąžiningoje įžvalgoje yra teisus teigdamas, kad Tautinė valstybė atsirado kaip istorizmu grindžiamo mąstymo kūrinys, ir remiantis tuo pačiu istorizmu ji žlugdoma: „Dabartinė tautinė valstybė egzistuoja be ją įkvėpusios kultūros ir moralės filosofijos“.  Tikra tiesa. Todėl kalbos apie TIA tarybos sudėties bei nutarimų apolitiškumą  niekaip neįtikina.  Atvirkščiai, tik dar aiškiau per savo sau prieštaraujančius argumentus iškyla ultranacionalistų užmačios – kurti istoriją, atspindinčią jų izoliacionistinę, antidemokratišką, amoralaus istorizmo  ideologiją.