Naratyvas: "Supuvusios valstybės supuvęs teisingumas"

Paskelbta 2012 balandžio mėn. 3 d. | 0 koment.

Žymės: teisingumas, Klonio gatvė, prezidentė, demokratija, naratyvas

Ne veltui lrytas.lt aną savaitę publikuotas straipsnis „ Priešas už vartų: kodėl mus kamuoja apgultos pilies sindromas“ sulaukė tiek daug neigiamų anoniminių komentarų. Visų pirma, kaip įprasta, užsienietis apkaltinamas kišimusi ne į savo reikalus, esą vokiečiui nėra čia ko šnekėti (tai apie politologą N. Winklerį) ir taip toliau.

Kuo silpnesnė valstybė, tuo daugiau galimybių ne tik manipuliuoti, bet ir organizuoti gatvės išpuolius prieš teisinę valstybę, jos pagrindus.  Bet ne čia esmė. Faktas, kad neigiamų komentarų kiekis į bet kokį straipsnį, kalbantį apie liberalios demokratijos rėmuose laisvo piliečio naratyvą, atspindi tą naratyvą remiančių intelektualų neveiklumą. Jų pasisakymai skęsta gatviniame demokratijos supratime.Kaip lengva surinkti mases kovai už pseudo teisingumą prie Prezidentūros, nors akivaizdžiai nepasitenkinimas rėmėsi jų lyderių sukurtomis fantazijomis ir melais.Nesunku sukviesti žmones neonacių ir nacionalistų demonstracijoms, surinkti 60 tūkstančių parašų, reikalaujančių sustabdyti vaiko grąžinimą motinai. Tuo tarpu inteligentija sugeba tik organizuoti pasivaikščiojimą „Už laisvę“ baimindamasi pareikšti politinę poziciją.

Aplinkui – vieni griuvėsiai?

Jau kuris laikas vis aktyviau ir agresyviau peršamas naratyvas – klišė apie supuvusią teisėsaugą, supuvusią valstybę ir supuvusią žiniasklaidą. Nors visi iki vieno taip kalbantys jau senai įjunkę prie žiniasklaidos adatos, uždirba pinigus toje valstybėje, o reikalui esant, kreipiasi į teismą. Ką gi, tenka konstatuoti: kuo silpnesnė valstybė, tuo daugiau galimybių ne tik manipuliuoti, bet ir organizuoti gatvės išpuolius prieš teisinę valstybę, jos pagrindus. Tikrasis taikinys, žinoma, demokratija. Ją siekiama paversti muliažu. Tiek mažai tereikia: galima pasirinkti vieną iš 140 galimai seksualiai išnaudotų vaikų apie kuriuos niekas nenori žinoti (jų bylas šiuo metu tiria prokuratūra) ir paversti atskirą įvykį vėzdu prieš valstybe.

Į šį mano teiginį būtinai bus atsakyta trafaretiniais anoniminio komentatoriaus žodžiais: ”Kovo 23 d. jau tapo Kauno policijos pareigūnų nenuplaunamos gėdos diena, kai jie įvykdė pirmą niekšišką išpuolį prieš pilietinės visuomenės Garliavoje ginamą taikią visos Lietuvos laisvės ir orumo žemės tvirtovę (...) palaikydami nesąžiningus ir neteisingus teismų sprendimus”. Klonio gatvė visos Lietuvos laisvės ir orumo tvirtovė? Taip net nemirktelėjus pasisavinama moralinio pasipiktinimo privilegija.

Trumparegiška politikų laikysena

Reikia konstatuoti, kad Klonio gatvė tapo marginalų „politikų” melžiama karve. Vienas jų net siūlo „surinkti 300 tūkst. parašų, kad Lietuvoje būtų surengtas referendumas, kuriame visi žmonės nuspręstų, kur ir su kuo turėtų augti mergaitė. Tuo tarpu mergaite turėtų pasirūpinti prezidentė, nes gyvena viena. Dar kiti kviečia taikiam visuotiniam pasipriešinimui. Reikalaujama „nedelsiant perduoti viešam (!) teismui pedofilijos (galimo dviejų mergaičių seksualinio išnaudojimo) bylą ir atnaujinti teismo procesą dėl mergaitės globos ir priverstinio perdavimo.”. Tarp pasirašiusiųjų kvietimą ir buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro, socialdemokrato profesoriaus Povilo Gylio parašas. Nusiristi iki Seimo nario Sauliaus Stomos lygio privertė, matyt, viltys apie sugrįžimą į „aukštąją ” politiką.  

Intelektualai, teigiantys liberalios demokratijos vertybes, nesugeba nubrėžti valstybės ir visuomenės ateities gaires, suformuluoti uždegantį visuomenę naratyvą, kuris taptų atsvara gatvės „Drang nach Osten“ mentalitetui. Nesugeba pateikti alternatyvos apgultos pilies sindromui. Esu jau anksčiau rašęs apie demokratijos esmės suvokimui būtiną ir iš tokios kildinamą naratyvą. Rašiau ir apie bujojančias dėka prezidentės kalbų, simpatijas autoritarinei politiniai kultūrai.

Mums reikia Linčo teismo!

Bet savo namuose pranašu nebūsi. Reikalingas pastebėjimas iš šalies. Apie tai taip pat kalba vokiečių politologas N. Winkleris, neseniai Lietuvos istorijos institute skaitęs pranešimą apie Lietuvos politinę kultūrą. Jis teigė, kad „(...) išsivadavimo mitu paremtos tautinės vertybės nebesukuria paskatų kurti perspektyvią Lietuvos ateitį. Jeigu šalies politinis elitas nesuras naujų, pozityvių ateities gairių, Lietuvoje gali įvykti revoliucija, kaip praėjusiais metais arabų šalyse.“

Iš principo sutikdamas su čia išdėstytu teiginiu, negaliu pritarti minčiai nekorektiškai faktine prasme tapatinančią šiuolaikinę Lietuvą su arabų šalimis. Taip pat nepritariu analogijai sulyginančiai revoliucijas arabų šalyse ir sąmoningai eskaluojamą Lietuvoje tam tikros dalies gyventojų tarpe tiesioginės demokratijos primityvų supratimą. Nes arabų tautų revoliucijas pradinėje jų stadijoje vienijo kaip tik demokratijos troškulys, neapykanta diktatoriams. Tuo tarpu iš Klonio gatvės gimsta ne išsivadavimo revoliucijos, o gatvės tulžis. Mat čia vienijantis kitas yra reikalavimas suteikti teisę „visuomenei“ viešai teisti bet ką. Kitaip tariant reikalaujama Linčo teisės.

Toks požiūris nieko bendro neturi su teisingumu ir teisine valstybe visiems. Išties pavojingos idėjos yra tos, kurios naudojasi žmogaus silpnavališkumu, jo ilgesiu juodai balto pasaulio, kur baltas visada lieka tik jis pats.

Laisvė reikalauja drąsos

Tai autoritarinėmis ideologijomis lengvai susižavintis žmogus, kuriam tokia ideologija atveria galimybes pasijusti kažkuo ypatingu. Tokie bodisi laisvės, arba, anot Ericho Fromo, jie bėga nuo laisvės. Nes laisvė reikalauja ir drąsos, ir atsakomybės už savo veiksmus. Todėl balsuojama už „darbo“ ar „tvarkos ir teisingumo“ parodiją barstančią Seime sviestas sviestuotas „išmintį“. Nuo jų neatsilieka ir konservatoriai besiskelbiantys atsakingais vertybininkais. Tos partijos tapo rimtų partijų tuščiaviduriu pakaitalu, neskatinančiu pagarbos teisinei valstybei, nes negina demokratijos principų. Partija „Drąsos kelias“ kaip tik tuo ir naudojasi. Klišė „Lietuvos teisingumas supuvęs!“ suprantamas be išlygų.

Taigi, jeigu atsitiktų taip, kaip jau informuojama, jog Europos žmogaus teisių teismas galimai nuspręstų bausti Lietuvą už mergaitės negražinimą išteisintai teisėtai motinai, tada ne tik Lietuva, bet ir visa Europa Klonio gatvės akyse taps supuvusia.

Demokratija silpnavalių rankose degeneruoja. Ko laukia mūsų valstybė? Teismą gerbianti JAV visuomenė, pavyzdžiui, parodė savo galią analogišku atveju. Teismo sprendimu vaikas jėga buvo paimtas iš atsisakiusios jį išduoti aplinkos.

Deja, Lietuvos intelektualai, kurių, regis niekas negirdi, bedantė inteligentija, politikai ir Klonio gatvė yra susipynę į abipusę provincinę simbiozę. Laimi pastaroji, nes sugeba išeiti į gatvę, tapti matoma. Povandeninės srovės galios, arba menamos galios įvaizdžio nekuria. Kol taip tęsis, teisingumas ir demokratija Lietuvoje ir toliau liks muliažu, paskui save paliekančiu laisvos, atsakingos visuomenės ir atsakingų valstybės institucijų neužpildytą vakuumą. Todėl jį sparčiai pildo Klonio gatvės „demokratijos“ naratyvas. Jis genialus, nes bet kas pralaimėjęs bylą tapatins pralaimėjimą su „supuvusios valstybės supuvusiu teisingumu“.

Įdėtas lrytas.lt