Miesčioniškumas ir vertybinė politika Lietuvoje nedraugauja

Paskelbta 2022 sausio mėn. 6 d. | 0 koment.

Žymės: G. Nausėda, Kinija, demokratija, Rusija, vertybė, Lietuva

„Ne Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo klaida, o pavadinimas, kuris nebuvo derintas su manimi“, – sako G. Nausėda, kuriam JAV valstybės departamentas dėkojo raštu kaip tik už pavadinimą. Jam antrina prezidentas V. Adamkus. Abu pamiršę, kad 1990 metais mes padarėme tokią pačią "klaidą" atsisakę Lietuvos TSR pavadinimo net nepasitarę su SSSR prezidentu M. Gorbačiovu. Koks įžūlumas! Jeigu nebūtume atsisakę, nei V. Adamkus, nei G. Nausėda nebūtų tapę prezidentais, nebent kokio Lukašenkos tipo.

Tokių norinčių apstu Lietuvoje, Seime ir prezidentūroje taip pat. Prie bendro miesčionių choro, kuriems 1988-1993 metų Lietuvos istorija nemotais, prisidėjo ir du Rusijos bei Kinijos nevertybinės politikos gynėjai istorikas Algimantas Kasparavičius bei politologas Šarūnas Liekis. (Lietuvos vertybinės politikos fantomas. 15min.lt).

Abu pliekia TS-LKD užsienio politiką atviru tekstu: „Trumpai tariant, ši Lietuvos ideologizuota užsienio politika, kokios sau neleidžia vykdyti net Šiaurės Korėja ar Iranas, yra tarptautinių santykių anomalija, ženklia dalimi nubraukianti iki šiol vykdytą Lietuvos politikos tradiciją, kuri daugiausia plaukė ant trijų banginių: nacionalinių interesų gynimo; dalyvavimo ES–transatlantinėje gynybinėje sistemoje; geros kaimynystės principo. Jeigu įvertinsime išsišokimo prieš Kiniją kainą – išprovokuotų Pekino sankcijų daromą žalą Lietuvai, septynmyliais žingsniais vykstančią Baltarusijos integraciją į Rusiją ir nepavykusią Astravo atominės elektros blokadą į Latviją, Estiją ar Ukrainą, tai turėsime pripažinti, kad du iš trijų mūsų užsienio politikos principų nebeveikia“.

Ponai miesčionis, ar apsimetate nesuprantantys, kad „gera kaimynystė“ Putino režimo suprantama kaip lindimas jiems į užpakalį jų sąlygomis? Dabar pasakykite kažką panašaus Islandijai teturinčiai 366 425 gyventojų, bet pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą prieš sovietų, prancūzų ir vokiečių valią. Galiu užtikrinti, jie jums parodys vidurinį pirštą.

Aišku viena: atėjus į valdžią buvusiems komunistams, kažkaip per naktį tapusiems socdemais, neatsakingos socialinės politikos kontekste nevertybinė politika leido formuotis nežabotam miesčioniškumui bei legitimavo prisitaikėlišką filosofiją. Taip, užsienio politikoje socdemai atvedė mus į NATO ir ES, socdemai 2014 metais atgaivino konservatorių nustekentą kariuomenę bei prižadėjo skirti 2 proc. BVP karinių pajėgų atgaivinimui. Pažadą įvykdė. Bet, kartoju, nevertybinė socialinė politika – korupcija, didžiojo kapitalo rėmimas, nesiskaitymas su gyventojų ekonominėmis ir finansinėmis problemomis, privertė apie milijoną Lietuvos gyventojų palikti Tėvynę. Šis šizofreniškas kontrastas atvedė visuomenę į aklagatvį. Kitaip tariant, terminas „vertybė“ daliai visuomenės tapo keiksmažodžiu. Vienas po kito pasirodė politikai ir partijos pateisinančios diktatūras kartojant mantrą „su diktatūromis reikia draugauti, jas reikia suprasti antraip…“.

Antraip ką? Suomiai, tik ką pareiškę, kad gali pasirinkti narystę NATO, pastatė į vietą mūsų prezidentus G. Nausėdą ir V. Adamkų. Suomiai pagaliau pasakė ne U. Kekkoneno finliandizavimo politikai ir Rusijos grasinimams. Tai ką dabar pasakys „mes tokie maži, o jie toookieee dideliii“ propagandistai? Tikriausiai neapsivers liežuvis įvardinti Suomijos pareiškimą vertybine politika.

Taip, vertybine, nes jie kategoriškai atsisako tapti Putino diktatūros įtakos zona nesvarbu naudingą biznį. Sakysite, kad suomiai ir toliau daro tą biznį su Rusija, Baltarusija ir Kinija? Daro, ir mes darome, trąšos kartu su milijardine cigarečių ir degtinės kontrabanda vis dar važiuoja.

Miesčioniškumas Lietuvoje užkrečiamas. Jis atsirado mūsų visuomenėje ir kartu su vis aukštesniu pragyvenimo lygiu. Kuo sotesnis pilvas, tuo baisesnė vertybinė politika, ar klystu? Neklystu dėl vieno: su šiandienos diktatūrų pateisintojų požiūriu į vertybinę politiką 1990 kovo 11- toji nebūtų įvykusi.

Būtume likę korumpuota Rusijos gubernija, o 1991 metų Sausio 13 -tąja žuvusius didvyrius vadintume teroristais. Galiu garantuoti, kad nei A. Kasparavičius, nei Š. Liekis už grotų nesėdėtų, jie būtų paskirti Glavlito vadovais, vienintelio teisingo istorinio instituto direktoriais. G. Nausėda virstu Putino pastumdėliu, visokie ragų ir kanopų „institutų ekspertai“ vadovautų vienai teisingai „tikrai demokratinei“ partijai, celofanai su orlauskais - KGB vadukais šokančiais ant demokratijos kaulų.

Abu autoriai ad hominem paskelbė, kad Lietuva kalta dėl Karaliaučiaus militarizavimo bei padidėjusio Rusijos apetito Baltarusijai. Vien tik dėl šių kaltinimų Lietuvai abu sulauks medalio iš Putino rankų.

Miesčioniškumas tiek pat pavojingas kaip ir šiandienos COVID-19 pandemija. Mažiausiai ko šiandienos Lietuvai reikia, tai intelektualų kritikuojančių TS-LKD ne už vertybinės politikos diskreditavimą, bet pačią Vakarų demokratinės civilizacijos vertybinę politiką, nuleidžiant Lietuvą žemiau už Šiaurės Korėją ir Iraną, kaip ciniškai savo straipsnyje daro Š. Liekis ir A. Kasparavičius. Ne ten kirtį dedate, ponai miesčionis. Kažkas Vakaruose turėjo pagaliau pasakyti stop Kinijos agresyviai spaudimo politikai, Putino režimo nuolatiniam grasinimui Baltijos valstybėms ir Lenkijai. Kažkas turėjo sustabdyti Lukašenkos avantiūrą ir ją sustabdė ne anot vertybinės užsienio politikos kritikų „išmintinga A. Merkel diplomatija“, (kurios pažadų neįvykdė naujieji Vokietijos vadovai), bet konkrečiai ryžtinga Lietuvos ir Lenkijos nelegalų apgręžimo politika bei JAV ir ES griežtos sankcijos Lukašenkos režimui.

Tęsinys delfi.lt

Publikuoti komentarą

Jūsų vardas

Komentarai

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.