Menas ir valstybės simboliai: ar teismas spręs menas ar ne? Sklinda ne koks kvapas.

Paskelbta 2013 rugsėjo mėn. 29 d. | 5 koment.

Žymės: menas, pussy riot, teismas, prokuratūra, v.kudirka, himnas, Lietuva, performensas

Kadaise menininkams į nugarą jau alsavo ir naciai, ir komunistai. Nepasimokėme? Klausantis tautininkų aiškinimų apie valstybės simbolių niekinimą, jie  niekuo nebesiskiria nuo bolševikų. Šis archaiškas, būdingas diktatūroms įstatymas Lietuvoje turi būti panaikintas. Prievarta bet kam, tame tarpe valstybei, pagarbos neišsireikalausi.

Niekada nemaniau, kad “Pussy Riot” tendencijos pasirodys ir Lietuvoje.  Kaip atsitiko, kad Lietuvos teisėjas nusprendė inicijuoti bylą prieš kažkam neįtikusią meninę saviraišką? Neva žeidžiančią valstybės simbolius, šiuo atveju Lietuvos himną pastatytame prieš metus performanse  „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“.  Tie kažkas – nacistas. Nes kreipiąsis į teismą žmogus pozuoja nuotraukoje su nacistiniu sveikinimosi gestu. Ir prokurorė, ir teisėjas,  regis, pasiruošę uoliai  įvykdyti „teisingumą“ prieš moters teises mūsų mačistinėje visuomenėje ginančias feministes.  Ar pasiilgote  putinizmo ir Šiaurės Korėjos, ponai teisingieji?

Nuotrauka paviešinta paties asmens nuotraukoje

Tuojau noriu pabrėžti, kad menas nėra apolitiškas. Taip nebūna.  Jis atskleidžia, skleidžia tam tikrą pasaulėžiūrą. Kai kurios pasaulėžiūros Lietuvoje yra uždraustos: nacistinės ir komunistinės.  Tačiau neuždraustas ateizmas, libertanizmas, politinės partijos, religija, abejonės esama politine sistema ar jos kritika. Kokia forma ta kritika turi būti reiškiama? Kas spręs? Nusprendę į teismą kreiptis nacistai? Bet teisėjui ir į kovą prieš valstybės simbolių niekinimą pakilusi prokurorei nė motais bylos užsakovo galimai nusikalstamos politinės pažiūros. Jie nusprendė  įrodyti „nusikaltimą“ prieš valstybę. Net  pasiūliusi prisisioti į kultūros ministro sriubą konservatorė Vilija Abramikienė nesikreipė į teismą dėl religinių normų įžeidimų, matyt  suvokdama visą jos pasiūlymo ir požiūrio į meną absurdiškumą. O čia - nacistas.  Ir teisėtvarka tampa nacisto užsakymo vykdytoju. Taip,  egzistuoja nekaltumo prezumpcija, ieškovo neklausiama apie politines pažiūras, sutinku. Bet kvapas sklinda nekoks.

Kaip taip galėjo atsitikti? Labai paprastai: problema su elementariu meno kultūros (ne)išsilavinimu. Čia, akivaizdu, ir suklupo teisėjas ir prokurorė.  Ar prieš puolant tirti nespecifiinį „kultūrinį nusikaltimą“, nederėtų pradžioje kreiptis į meno ekspertus?  Žurnalisto  atveju dėl  galimo nusižengimo žurnalistinei etikai, teisėsauga kreipiasi į Žurnalistų etikos inspektorių, Lietuvos leidėjų ir žurnalistų etikos komisiją, kalbos komisiją. Ir tik gavus ekspertų išvadas, keliama byla arba ne.

Kas gi nutiko šiuo atveju? Rankos niežti bausti... ką? Ir už ką?  Už provokuojantį performansą?  Ši meno-teatro forma ir skirta gyvai gyvoje aplinkoje provokacijai. Ir kuo šiuo atveju provokuojama? Lietuvos himno tekstą pakeitus  kitokiu tekstu.  Ponai ir  ponios, kur čia kriminalas?

 Pasaulyje, pabrėžiu - demokratiname ir civilizuotame pasaulyje, tūkstančiais atveju naudojamos garsių dainų ar giesmių melodijos su pakeistais tekstais. Būna su humoristiniu tekstu, būna, kaip šiuo atveju, su rimtu socialiniu-kultūriniu tekstu ir potekste apie moters emancipaciją, išreiškiantis pagarbą moteriai. Paprasčiausiai patriarchalinis 20 amžiaus pradžios tekstas, kuriame moteriai neatsirado vietos, keičiamas taip: „Lietuva Motyne  mūsų, tu didmočių žemė“, vietoje „Mūsų sūnūs“,  sakoma „Mūsų dukros“. Tai kur nusikaltimas už kurį derėtų žiauriai teismo ir prokuratūros pagalba susidoroti su performanso atlikėjais?  Juk ne vieną ir ne šimtą kartų prokuratūra atsisako pradėti tyrimą net nepasikvietus piliečio, nes pareiškėjo pareiškimas nesudaro tyrimams jokio pagrindo. Žinoma, būna atveju, kai prokuratūra bando išsisukti nuo tyrimo, kaip, pavyzdžiui, N. Venckienės ir a.a. J. Furmanavičiaus šmeižto atveju. Išties rimtas reikalas ir nešvari potekstė.  

O čia puolami menininkai-intelektualiai už mačistinės  visuomenės kritiką. Tos visuomenės, kurioje smurtas prieš moteris yra žiauriai įprastas. To žiaurumo pavyzdys – išžaginta ir gyva sudeginta mergaitė. Pone teisėjau, ponia prokurore, ar skirtumo nejaučiate?  Tikriausiai ne, nes atsakysite, kad pasipiktinusio ieškovo politinių simpatijų  netikrinate. Teisingai. Bet ar pakeisto teksto nematėte, negirdėjote?  Nes turint elementarų „kultūrinį“ išsilavinimą, tuojau turėjo kilti abejonės ieškovo sveiku protu.

Tol, kol tokio išsilavinimo teisėsauga neturi, būkite maloni bent prieš pradedant tyrimus apie įvykdytą „kriminalinį nusikaltimą“ meno srityje kreiptis į ekspertus. Mūsų teatras, jo kūrėjai yra žinomi visame pasaulyje. Tereikia jiems pasiskambinti.  O kol kas akivaizdu, nesate meno ekspertai, nei  meno kritikai. Mažiausiai ko laisvai visuomenei reikia, tai teisėsauga vykdanti pseudo patriotų  užsakymus, o ne ginanti asmens ir jo kūrybinės išraiškos  laisvę. Ir visiškai nesvarbu, ar tas kūrėjas yra dešinių ar kairių pažiūrų.  Svarbiausia, ne nacistas ar komunistas. Antraip sklinda ne koks kvapas.

„Lietuva, motyne mūsų

Tu, didmočių žeme,

Iš ateities tavo dukros
Te stiprybę semia.
Tavo vaikai jau nuėjo
Takais neveiklybės
Nieks neb'dirbs greit valdžios naudai
ir Seimo gėrybei“.