Mano kalba, sakyta LSDP konferencijoje 2012.08.25

Paskelbta 2012 rugpjūčio mėn. 27 d. | 2 koment.

Žymės: LSDP, dešinieji, politinė jėga, socialdemokratija, Švedija, Lietuva, principai, pasitikėjimas

Sveiki.  Švedijoje esu gyvenęs trisdešimt metų. Jau dešimt metų gyvenu Lietuvoje, už nuopelnus Lietuvai man išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Pastaruoju metu susiduriu su įdomiu fenomenu. Ne kartą komentaruose į mano straipsnius skaitau štai ką: „Esate drąsus žmogus, nes kalbate, ką galvojate, darote ką sakote, nevyniojate žodžių į vatą.“

Prisėdau, kartą, ir parašiau atsakymą: „Diktatūros sąlygomis tokia pozicija išties drąsi. Demokratijos sąlygomis ji  yra demokratinės visuomenės elementari  norma“. Gavau atsakymą: „Jūs tik kalbate lietuviškai....“. 

Pratęsiu mintį. Pamynus šią normą, visuomenė nustoja pasitikėti vienas kitu, politikais ir politine sistema. Šią etinę normą  išpažįsta ir švedų politikai.  Todėl ir pasitikėjimas Švedijos politikais ir Švedijos parlamentu yra labai aukštas. Be abejonės esu Švedijos politinės kultūros įtakotas. Ypač Švedijos socialdemokratinės politinės kultūros, nes didžiąją dalį metų patyriau Švedijos socialdemokratijos socialinį eksperimentą.- gerovės valstybės kūrimą. Eksperimentams reikia drąsos atsisakyti stereotipinio mąstymo. O taip pat gebėti  prisipažinti klydus. Lietuvoje su tuo prisipažinimu kiek striuka.....  Po 71 -rių metų valdymo, jie valdžią prarado. Bet po savęs paliko   pagrindinius socialdemokratijos  principus: socialinį teisingumą,  lygias teises, žmogaus teises,  valstybės atsakomybę už žmogų, atsakingą  rinkos ekonomiką, kurioje mažas ir vidutinis verslas yra svarbi rinkos ekonomikos dalis. Valdžią perėmus Švedijos nuosaikiesiems dešiniesiems, jiems net nekilo mintis kėsintis į gerovės valstybės pagrindą – socialinį teisingumą.

Tačiau, gyvendamas Švedijoje,  visus  30 metų balsavau už nuosaikiuosius Švedijos konservatorius. Kodėl? Dėl dviejų priežasčių: Švedijos socialdemokratai sustabarėjo taip, kad nusisuko nuo žmogaus. Sustabarėjo taip, kad prarado kontaktą su šiuolaikinės visuomenės realijomis. Kita priežastis, - asmeniška:  Švedija neprotestavo prieš Baltijos šalių okupacijas. Ir ne tik: Švedijos socialdemokratų valdymo laikais  Baltijos valstybių pavadinimai, tame tarpe Lietuva, pradingo iš viešosios Švedijos atminties net iki 1990 metų. 

Lietuvoje ir toliau balsavau už dešiniuosius, bet, praėjus ketveriems dešiniųjų valdymo metams, suvokiau, kad nebegaliu daugiau remti dešiniųjų.

• Negaliu remti, kai Lietuvos regionuose yra mokyklų, kur vaikai  valgo tik kartą per dieną ir tokių socialiai remiamų  vaikų būna bent pusę mokyklos. Ne vienas tų vaikų atsisako valgyti mokykloje, nes jiems gėda prisipažinti, kad yra socialiai remtini. Ar taip dešinieji supranta socialinį teisingumą?  

• Negaliu remti dešiniųjų, kai vienišas motinas ar vienišus tėvus jie siekia paversti raupsuotais, o vaikus benkartais.  Mat jų supratimu vieniši tėvai nėra šeima. Švedijos socialdemokratai taip nemano. Jie skiria visą dėmesį tėvams ir vaikų priežiūrai. Sudaromos sąlygos ir prižiūrėti vaikus, ir neiškristi iš darbo rinkos. Jie nerūšiuoja šeimas į teisingas, pilnas ar puspilnes. Todėl ir gimstamumas Švedijoje aukščiausias Europoje.

• Negaliu remti  dešiniųjų, kurių dėka klerikalams atvertos duris į valstybės valdymą ir žmonių privatų gyvenimą, nors bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Kaip galima sutikti su Bažnyčios reikalavimu politikams savo sprendimus remti bažnytinėmis dogmomis, apeliuojant į jų krikščioniškumą? Tai kuriam galui reikalingos partijos, skirtingos ideologijos, galiausiai demokratija?

• Negaliu dešiniųjų remti, kai kultūra, literatūra, spauda lyginama su šlapia dešra apmokestinant aukščiausiais įmanomais mokesčiais, lyg Lietuvos kultūra būtų  kalta dėl pasaulinės ekonominės krizės. Europa stebisi. Ta Europa, kurios geokultūrine dalimi taip nori tapti dešinieji.

• Negaliu jų remti, kai sąmoningai ar ne, tiesiogiai ar ne, bet tikrai dėl tvirtos pozicijos stokos, apsimetusiems tautininkais rasistams, neonaciams ir šovinistams, Linčo teismo garbintojams, patologiniams nekaltumo prezumpcijos nekentėjams  buvo sudarytos sąlygos skleisti savo visuomenę skaldančias idėjas siejančias aplink save nepakantumą ir neapykantą.

Ne aš vienas taip mąstau.  Ne mano vieno  tam tikras nuostatas Lietuvos socialinė tikrovė taip organiškai pakoregavo. Nors mano pasaulėžiūra nepakito. Joje  vietos nėra  ekstremizmui ir šovinizmui. Jos pagrindiniai principai yra pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, vyrų ir moterų lygiateisiškumui, tolerancija ir socialinis teisingumas. Šie kertiniai principai niekuo nesiskiria nuo šimtamečių Švedijos ir Lietuvos socialdemokratų pagrindinių principų.

Ne aš vienas taip mąstau. Todėl žinau, kad šiandien, kaip niekad, kritinė dalis Lietuvos gyventojų yra ištroškę socialinio teisingumo. Jie nori žinoti,  kad Lietuvoje yra politinė jėga gebanti pateisinti jų teisėtus lūkesčius. Jie nori žinoti, kad Lietuvoje yra politinė jėga nebijanti pasakyti „Mea culpa! Mes klydome! Mes atsiprašome! Bet mes mokomės iš savo klaidų!“. Jie nori žinoti, kad Lietuvoje yra politinė jėga nesiekianti valdžios nepagrįstų ar melagingų pažadų kaina. Jie nori žinoti, kad Lietuvoje yra politinė jėga turinti aiškią ideologija, kuri neleistų peržengti pragmatinės politikos ribą, nes tada principai netektų prasmės, o žmonės prarastų pasitikėjimą ja ir visa politine sistema. Jie nori žinoti, kad Lietuvoje yra politinė jėga nevyniojanti žodžių į vatą, sakanti ką galvojanti ir daranti ką sakanti. Tokia politinė jėga   turi būti Lietuvos socialdemokratų partija. Esu giliai įsitikinęs, kad Lietuvai šiandien reikalinga socialdemokratija. Nenuvilkime  mūsų rinkėjų. Linkiu sėkmės mums visiems rinkimuose ne šiaip juos laimint, bet laimėti juos  įspūdinga persvara.  Dėkoju už suteiktą galimybę pasidalinti mintimis.