Lietuvos ateitis - Lenkijos ir Vengrijos protektoratas? LSDP tyli.

Paskelbta 2021 liepos mėn. 5 d. | 0 koment.

Žymės: V. Blinkevičiutė, G. Nausėda, demokratija, Lietuva, LGBT

Regis, pasitvirtina istorinis faktas eilinį kartą rodantis, kad politikas, neturintis jokių idėjų, visuomet puola į demagogų glėbį. Paprastai tas glėbys yra fašistuojančių gatvinių, kuriems nereikia racionalumo. Taip elgiasi ir G. Nausėda. Tapęs prezidentu, jis ne kartą įrodė, kad simpatizuoja reakcingai dešinei, taigi, tuo pačiu stoja į vis autoritarėjančių Lenkijos ir Vengrijos pusę. Demokratija šiose šalyse vis dažniau įgauna fašizmo apraiškų. Ne veltui sakoma: nuo diktatūros iki demokratijos – amžinybė, o nuo demokratijos iki diktatūros - tik vienas žingsnis.

Faktas kaip blynas – Europoje vyksta Rusijos Putino režimo inicijuoti ir eskaluojami kultūriniai karai, tiksliau vienas karas – prieš demokratiją. Silpnoji Rytų ir vidurio Europos visuomenių vieta – pagarbos stoka žmogaus teisėms, kurioms priešpastatomas nacionalizmas. Logikos nėra, bet tokios ir nereikia. Svarbiausia - bet kokiais būdais nukreipti žmones prieš Europos Sąjungą, kuri tapo žmogaus teisių gynybos citadele. Todėl būtina ją sunaikinti. Šiuo tikslu eskaluojamos temos, kurios veža emociškai. Pavyzdžiui, būtina tapatinti ES su SSSR. Kiekvienoje Rytų ir Vidurio Europos valstybėje tokioms archaiškoms baimėms egzistuoja puri dirva. Ne kitaip ir Lietuvoje, kur šeimos „gynėjo“ tipažas pasisako prieš ES. Konkrečiau – prieš danų fermas, žemės pardavimą užsieniečiams, švedų bankus, tai yra prieš konkrečias finansines investicijas į Lietuvos ekonomiką. Visi „prieš“ remiasi tik emocijomis, racionalumo nei gramo. Buvo ir violetinis maras, kurio tipažas visiškai toks pat kaip ir šeimos „gynėjo“. Šiandien vėl eskaluojamos dvi temos: neva puolama šeima ir neva tai daro LGBT. Vėl verda emocijos, tik šį kartą maišantys šį katilą rado paramą G. Nausėdos ir jo žmonos asmenyse.

Tą pačią akimirką, kai prezidentas atvirai stojo į demokratijos nekentėjų pusę, Lietuvos demokratėjimui kilo egzistencinė grėsmė. Mat, legitimuojama neapykanta.

Ir tai ne šiaip žodžiai. Atvirai, nesislapstant manipuliuojama Lietuvos Konstitucija, kuri iškreipiama tokiu rakursu, kad „ginantys“ šeimą bei alsuojantys neapykanta vienai bendrapiliečių grupei tarsi įgyja pateisinimą. Ir ne bet kokį, o aukščiausiu politiniu lygiu suformuluotą. Tokiu būdu neapykanta pilnaverčiams Lietuvos piliečiams (o ne kažkokiai mistinei „seksualinei mažumai“) toliau eskaluojama, pasitelkiant daugumos prieš mažumą idėja. Nors net nusikaltėliai Lietuvos kalėjimuose, atliekantys bausmes už žiauriausius nusikaltimus, turi tiek pat nekvestionuojamų teisių, kaip ir bet kuris pilietis. Tad kokia proga vienai piliečių grupei, niekada jokia forma nepažeidusiai įstatymų, bandoma tas teises riboti?

Pakartosiu dar kartą: nėra Lietuvoje jokių seksualinių „mažumų“. Yra pilnaverčiai Lietuvos piliečiai ir tie piliečiai reikalauja patvirtinti Konstitucijos jiems garantuotą teisę gyventi partnerystėje, kaip, beje, ir bet kuriems kitiems piliečiams. Tačiau valstybė jam sako: "esi gėjus, esi lesbietė, todėl špyga tau po nosimi".

 Kai Konstitucija, tuo tarpu, garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo kilmės, seksualinės orientacijos, tikėjimo. Tačiau garantijas į pilnavertį gyvenimą kažkas, prieštaraudamas Lietuvos Konstitucijai, užsimojo panaikinti. (Nors Konstitucija, anot Konstitucinės teisės eksperto prof. D. Žalimo – yra piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas). Tas kažkas – tai Lietuvos prezidentas ir jo glėbesčiuojami bei skatinami demokratijos nekenčiantys rėmėjai. Nepasirašydamas plačiai nuskambėjusio laiško, kritikavusio Vengriją dėl dalies piliečių teisių ribojimų, prezidentas eilinį kartą patvirtino savo antidemokratinę bei antikonstitucinę poziciją.

Aiškinama, jog G. Nausėda negalėjo pasirašyti šio laiško dėl Lietuvoje egzistuojančio beveik tokio pat įstatymo ( Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, 2002 m.). Tikra tiesa, šis įstatymas tapo įteisintu keliu „religinės demokratijos“ link. Tai yra tai, ką turime Irane, ir de facto Lenkijoje ir Vengrijoje. Dar 2009 metais apie tai rašiau savo straipsnyje „Aitrus religinės demokratijos skonis“. Jau tuo metu mačiau demokratijos siaurinimo tendencijas, ką šiandien ir turime ir ką, deja, sąlygoja pats prezidentas G. Nausėda. Tuo metu rašiau: „Lietuva sparčiais žingsniais ritasi ta pačia „religinės demokratijos“ linkme.

                                                                                         Tęsinys delfi.lt