Lietuvoje iki 2030 metų turėtų išnykti žurnalistai

Paskelbta 2012 gegužės mėn. 22 d. | 6 koment.

Žymės: Žiniasklaida, Lietuva 2030, ateities vizija, visuomenė, Vyriausybė

Su vienu kolega iš užsienio diskutuodami apie Vyriausybės pateiktą viziją „Lietuva 2030“, pastebėjome keistą dalyką: ten nė žodžiu nepaminėta žiniasklaida, jos vaidmuo ir iššūkiai.

Štai ką pasakė tas patyręs žurnalistas iš Vakarų apie šį keistą mūsų atradimą, kuris sutapo su Garliavos įvykių atomazga:

„Žiniasklaidos kaip demokratinės savimonės skatinimo faktoriaus nesuvokimo stoka atsispindi Klonio gatvės istorijoje. Protestas prieš jiems suprantamą neteisybę virto etnonacionalizmo ar greičiau etnonacizmo banga. Tie žmonės yra iš esmės etnonacistai, o pedofilai dabar jiems reiškia tą patį, ką Veimaro Vokietijoje – žydai. Lyg šito nepakaktų, žiniasklaida Lietuvoje ir skatina, ir eskaluoja tokią demagogiją. Švedijoje tai būtų neįmanoma“.

Ar išties žiniasklaidos vaidmuo yra tik perteikti įvykius be jokio išsamesnio konteksto paaiškinimo? Toks provincialumas – neatleistinas. Deja, tas provincialumas atsispindi ir Vyriausybės ateities vizijoje. Susipažinus su išreklamuota šalies pažangos strategija „Lietuva 2030“ , jau nebestebina, kad ten nėra skyriaus „Žiniasklaida“. Mat ketveri konservatorių valdymo metai parodė jų sunkiai suvokiamą nesugebėjimą bendrauti su piliečiais. Be to, dešinieji žiniasklaidą traktuoja kaip eilinį biznį. Tuo tarpu Švedijos vyriausybė savo vizijoje, kurią formuoja speciali Ateities komisija, (Framtidskomisionen), žiniasklaidą laiko iššūkiu.

Švedijos vyriausybė, antraip nei mūsiškė, puikiai suvokia žiniasklaidos svarbą ir įtaką politinės nuomonės formavimui, politinio aktyvumo skatinimui, socialinio solidarumo ir sanglaudos propagavimui. Galiausiai – demokratijos esmės suvokimui. Stebint Lietuvos žiniasklaidos ir politikų tarpusavio simbiozę, tenka pripažinti tos simbiozės primityvumą.

Garliavos dramos kontekste save rimta skelbianti žiniasklaida ir rimtais besivadinantys politikai nesugebėjo visuomenei pateikti aiškaus vertybinio fono, kuriuo remiantis visuomenė susivoktų kriterijuose kylančiuose iš demokratijos pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumui, vaiko teisėms. Beveik dažniausiai buvo aptariami patys įvykiai, besiremiant primityviu vykstančių procesų prielaidų supratimu.

Teisinis raštingumas – gatvės lygio. Bet koks žurnalistas gali būti ir seklys, ir tardytojas, ir prokuroras, ir teisėjas. Šitaip, sąmoningai ar ne, sumenkinamas profesinis išsilavinimas, erudicija, gilus dalyko pažinimas vertinamas įtariai. Kai kuri žiniasklaida net leidžia sau siekti atskleisti saugomo žmogaus buveinę. Toks barbarizmas – nesuvokiamas.

Šiandienos Lietuvoje žiniasklaidoje vietos veik neatsiranda išsamioms politinių ir socialinių procesų analizėms. Geriausiu atveju skaitytoją užsmaugia keliolikos puslapių paklodės, įkandamos tik keliems pasiryžusiems. Kaip suprantamai aiškinti skaitytojui neužvertus jo žodžių lavina ir tuo jį atstumiant?

Banali tiesa ta, kad žiniasklaida pati sau kuria savo vartotoją, ir jeigu tas vartotojas negauna tinkamos jo pasaulėžiūros lavinimui informacijos, vartotojas lieka neišprusęs. Kam reikalingas toks vartotojas, pasiklauskite Klonio gatvės veikėjų, ir gausite atsakymą.

Toks žiniasklaidos vartotojas rinksis tik jo ribotą pasaulėžiūrą patvirtinantį internetinį leidinį, neturinti jokio atsakomybės jausmo už teikiamą informaciją. Tai ar demokratinis raštingumas nėra iššūkis mūsų Vyriausybės mąstytojams? Juk žiniasklaida ir yra to raštingumo skatinimo įrankis.

Švedijos vyriausybės Ateities komisijos sekretorius, politinės komunikacijos ir žurnalistikos profesorius Jesperas Strömbäckas savo diskusiniame straipsnyje „Todėl mes turime kalbėti apie žiniasklaidos vystymąsi“, pastebi: prielaida aktyviai demokratijai yra bent kiek panašus žmonių tikrovės supratimas. Antraip būtų sunku prasmingai plėtoti politinę diskusiją.

„Idealiu atveju žiniasklaidos užduotis yra pateikti žmonėms jiems reikalingą informaciją, tuo sudarant sąlygas jiems susiformuluoti savo nuomonę visuomenei rūpimuose dalykuose. O taip pat suteikiant visiems bendrą diskusijų areną“, teigia profesorius.

Mūsų Vyriausybės ateities vizijoje nekalbama apie bendro visuomenės piliečių politikos, teisės suvokimo skatinimą. Politikai, šauniai reikalaujantys leidimo lankytis privataus žmogaus namuose, lyg Seimo nario mandatas būtų tapęs ir policijos orderiu, net savo teisių demokratijos sąlygomis nesuvokia.

Tapatinimas žiniasklaidos verslą su bet kokių verslu turėtų toje ateities vizijoje būti įvardijamas grėsme valstybei. Nes toks tapatinimas diskredituoja žiniasklaidą kaip patikimą informacijos ir pasitikėjimo vertą partnerį. Tokia politikų filosofija atskleidžia jų siekį tapti vieninteliu nuomonės formuotoju visuomenėje.

Mūsų visuomenė nėra jau tokia daugialypė, kaip įsivaizduojama. Klonio gatvė tai aiškiai parodė. Tas pat vyksta ir žiniasklaidoje. Dalis visuomenės nori ir siekia gauti kuo daugiau rimtos, patikimos informacijos, gilios įvykių analizės. Bet taip pat auga kita žiniasklaidos vartotojų grupė, kuriai reikalingas primityvus žiniasklaidos produktas atitinkantis to vartotojo (ne)išsilavinimo lygį.

Tai reiškia ne ką kitą, kaip visuomenės poliarizaciją. Ar Vyriausybė nemato grėsmės tokioje suskaldytoje visuomenėje? Ar kova su tokia grėsme neturėtų tapti iššūkiu „Lietuva 2030“ vizijoje?

Pabaigsiu savo mintį profesoriaus J. Strömbäcko pastebėjimais. „Ši tendencija (dviejų skirtingų žiniasklaidos produktų vartotojų poliarizacija) tampa iššūkiu demokratijai ir jos funkcionavimui, nes į tokią padėtį anksčiau ar vėliau politika bus priversta atsižvelgti.

J

uolab, kad nėra aiškių atsakymų, kaip reikėtų elgtis. Jeigu mes nerasime būdų spręsti šią problemą, pateksime į padėtį, kurioje jau atsidūrė JAV. Jos visuomenėje žinių ir dalyvavimo politikoje suvokimo spragos daug didesnės, nei Švedijoje. Ten politinė poliarizacija paralyžiavo ir politinę diskusiją, ir politinės sistemos gebėjimą ieškoti socialinių problemų sprendimų. Iš Ateities komisijos perspektyvos, žiniasklaidos plėtros klausimas ir jos svarba demokratijai bei socialiniai sanglaudai būtinas diskutuoti daug giliau, nei tai yra daroma dabar“.

Regis, mūsų Vyriausybės ateities strategai apie žiniasklaidos svarbą demokratijos žaidimo taisyklių suvokimui nieko nėra girdėję. Todėl viziją „Lietuva 2030“ galima traktuoti tik kaip tuščiažodžiavimo pavyzdį. Su tokiais politikais ir tokiomis tuščiavidurėmis biurokratinėmis – buhalterinėmis vizijomis mes kartu su Klonio gatve jau kuris laikas riedame tolyn nuo visa tai, kas vadinama demokratinės valstybės ir visuomenės ateities vizija. Gal toks ir yra tikrasis tikslas?

Įdėta į lrytas.lt