Deja, populizmo kartais neišvengia ir socdemai. Imkime skiepus. Socdemai kritikuoja vyriausybės skiepų politiką ir kas toliau? Tai panaudokite pagaliau visą savo įtaką regionuose ir pasiekite visuomenės atsivėrimui būtiną skiepijimosi rezultatą, kaip antai danų ar švedų. Tada nereikės nei „iliuzijos“ paso, nei kaukių, nei ribojimų. Ko laukiama? Vyriausybės susimovimo? Tad kur pradingo socdemų atsakomybė už visuomenės gerovę?

Prezidentui taip pat trūksta nuoseklumo: anot jo, skiepijimas tai per lėtas, tai per greitas - „lazda perlenkta“. (Jo pareiškimas nuskambėjo rugpjūčio 19 dieną ir iš karto stipriai krito norinčių skiepytis skaičius. Šio komentaro rašymo metu užfiksuota 3642 atvejų, 1269 ligoninėse, mirė 40 žmonių. Beveik visi neskiepyti. Ar nereikėtų prezidentui prisiimti atsakomybę už savo žodžius, galimai prisidedančius prie augančio tragedijų skaičiaus?).

Tai gal prezidentas pats turėtų parodyti pavyzdį „kaip reikia daryti“? Kas trukdo važinėti kas dieną po Lietuvą ir kaulyti antivakserių skiepytis, o tuo pačiu atsiprašyti mirusiųjų artimųjų, kad dėl neatsargaus žodžio galimai paveikė vis kraupesnę mirčių statistiką?

Taip, be populizmo politikoje neapsieisi, tik Lietuvoje jis kyla iš primityvaus populizmo supratimo, kuriame įsivaizduojamas priešas vaidina esminį vaidmenį. Taip autoritarinio populizmo dalba tvojama per nacionalinę valstybę vienijančią idėją. Toje, kurioje visuomenė tarpusavyje sutaria savo noru mokėti mokesčius, rūpintis vienas kito sveikata, švietimu, valstybės gynimu ir taip toliau. Autoritarinis populizmas tačiau, konstruoja valstybę, kurioje pilietis priešpastatomas valstybei, kurios institucijoms paskelbiamas karas. Ir visai nesvarbu vyriausybės spalvos, ji visuomet bloga be jokių išlygų. Tai yra tai, ką savo retorikoje daro prezidentas G. Nausėda ir jo įtakoti jo sekėjai.

Autoritariniam populistui svarbiau už viską yra asmeniniai reitingai (nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, erudicijos), jis bet kokia kaina ieško sau paramos. Visuomeninis interesas tokiam nė motais. Toks požiūris reiškia dar ir pagarbos sau bei kitam trūkumą. Politikas paprasčiausiai nustoja save matyti iš šalies, savikritiškai mąstyti. Šiame kontekste opozicijos atstovams vertėtų įsiklausyti į Vokietijos socialdemokratų SPD rinkiminius šūkius, atvedusius juos į pergalę: „Respekt für Dich“ - pagarba tau ir „Soziale Politik für Dich“ – socialinė politika tau. Šūkis „Pagarba tau“ reikalauja atskiro dėmesio. Vienas iš būdų, kaip klasikinės partijos galėtų atsikratyti pigaus populizmo, tai visų pirma pagarba piliečiui, realiais darbais ją įrodant. Neužtenka desperatiškų šūkaliojimų, reikia dar ir aiškios vizijos, pasiaukojimo dėl visuomenės intereso.

Gal tai ir naivokai skamba, bet sąvokos „pagarba“ ir „orumas“ neturėtų būti ištrintos iš politinės kultūros lauko.

Deja, net šios sąvokos vietinių populistų suprantamos iškreiptai. Puikus pavyzdys kaip prarandamas orumas ir pagarba kitam yra buvusio LVŽS premjero S. Skvernelio „teisuoliškumas“, išsakomas kartais net su nuskriausto vaiko intonacija: „Būčiau premjeras, daryčiau kitaip“. Norisi paklausti: taigi, pone, buvote premjeru keturis metus, tai ko to „kitaip“ nedarėte? Puikiai žinomas sąrašas jo nenuveiktų darbų - dėl politinės trumparegystės, vidinių konfliktų LVŽS ar dar dėl velniai žino ko. Bet šiandien turime valdančią koaliciją, kuri tarpusavyje bent visiems matant nesipjauna.