Lietuvai – paminklas A. Sniečkui

Paskelbta 2018 spalio mėn. 9 d. | 0 koment.

Žymės: J. Noreika, A. Sniečkus, V. Valiušaitis, Lietuva, kolaboravimas

Skaitant Vidmanto Valiušaičio naujausią straipsnį ginantį J. Noreiką, nejučia viskas susidėliojo į savo vietas. Mat straipsnio autorius naudoja kolaboravimo pateisinimo modelį, kuris teigia, kad kolaboravimas su naciais „vardan Lietuvos“ yra pateisinamas. Remiantis tuo pačiu modeliu, siūlau Lietuvos šimtmečio proga raudonojo okupanto kolaborantui Antanui „ Šeimininkui“ Sniečkui pastatyti paminklą už… Trakų pilies atstatymą. Be to, A. Sniečkus savo rankomis taip pat nei vieno tremtinio ar partizano nenužudė. Jis „tik“ pasirašinėjo dokumentus.

Pasižiūrėkime iš šalies, taip sakant. Anot šio modelio, diskutuojamas N pusantrų metų dirbo tik nacių dokumentėlių perrašytoju ir pasirašinėtoju. (Iš viso trys tūkstančiai dokumentų, iš kurių apie šimtas skirtas žydų reikalams). Dėl to kaltas ne jis, o rudasis okupantas su kuriuo pastarasis N buvo priverstas, įtrauktas, įkalbėtas net pusantrų metų kolaboruoti.

Šaržuoju? Tiesą sakant ne, nes ironija peršasi iš pavojingo tautos moralei bei psichologiniam atsparumui kolaboravimo pateisinimo modelio. Šį modelį galima pritaikyti bet kokios spalvos kolaborantui pateisinti, paversti didvyriu. Deja, dokumentai rodo ką kitą. Tokiu nelaimingu atveju tuos dokumentus paprasčiausiai reikia įvardinti klastote. Arba nutylėti. Arba į juos nereaguoti. Nesvarbu, kad nei vienas save gerbiantis Lietuvos istorikas nedrįso kaip tik šių konkrečių dokumentų įvardinti klastote. O kad ir patys kai kurie LLV vyriausybės nariai po karo klastojo kai kuriuos LLV dokumentus, kolaborantų gynėjai apie šiuos faktus nekalba. Istorikas L.Truska: „Viską darė naciai, o mes niekuo dėti.“. Norėdami tai pagrįsti, jie net ėmėsi LAF dokumentų klastojimo“. (L. Truska. 1999 m.. http://genocid.lt/GRTD/Konferencijos/lietuvi.htm)

Dar vienas triukas: kolaboravimo pateisinimas bandant įrodytą kolaboravimo faktą užversti didvyriškais kolaboranto nuopelnais. Bet peršasi vieno skaitytojo klausimas: jeigu partizanas N buvo toks drąsus, kodėl jis pusantrų metų dirbo siaubingai naikinimo mašinai? Atsakymas toks tipiškai merkantilinis kaip ir pakarto 6 milijonų žydų žudiko A. Eichmano, kuris pats nežudė: „Aš tik vykdžiau įsakymus“. V. Valiušaičio, pasitelkusio istoriko A. Anušausko citatą, atsakymas toks pat: N tik perrašinėjo kažkokius popiergalius: „Jei sakote, kad Noreika sukūrė getą, aš sakau, kad Noreika atkartojo generalinio komisaro ir jo atstovų tose apskrityse išleidžiamus nurodymus, perrašydamas lietuvių kalba.“.

Taip, kolaborantas N žydų nežudė ir į bendrą paskalų „chorą“, anot V. Valiušaičio, aš neįsipaišau. Remiuosi tik dokumentais grįstais faktais, kurių kolaboravimo apibrėžimas man neleidžia menkinti. Juk žmogus, tas viršininkėlis be įgaliojimų, perrašinėjo tuos dokumentus ne vieną dieną, ne dvi, bet ištisus pusantrų metų per kuriuos buvo išžudyta dešimtys tūkstančių žydų. Jau kuriama ir tokia ciniška pasaka: „Jie (Lietuvos piliečiai) patys save savo noru izoliavo getuose“.

Klausimas V. Valiušaičiui ir jo kolaboravimo pateisinimo modelio gynėjams, kuriuos kažkodėl remia ir violetinius iškrypėlius gynęs proputiniškas portalas: kodėl nei vienas jūsų neturi drąsos sąžiningai susitarti dėl bendro požiūrio į kolaboravimą? Padėsiu jums šiame, matyt Sizifo vertame darbe, nes toks apibrėžimas jau yra: „Kolaboracija, kolaboravimas, yra valstybės išdavimas, bendradarbiavimas su okupacine arba su visuomenės daugumos nepalaikoma valdžia. Apima nusikaltimus, įvykdytus tarnaujant okupacinei valdžiai (gyventojų žudymas ir persekiojimas, ekonominis šalies išnaudojimas), taip pat dalyvavimą marionetinėje vyriausybėje ar kitose okupantų suformuotose valdžios struktūrose.“. Lietuvoje ši žinia, matyt, tikra naujiena, nors Lietuvos Respublikos BK traktuoja kolaboravimą kaip nusikaltimą nuo 1998 metų.

Kolaboravimas laikomas valstybės išdavimu? Tai jau rimta, nes kolaborantas N dar buvo ir karininkas prisiekęs Lietuvos valstybei. Taip, jis tikėjosi, kad naciai Lietuvai suteiks nepriklausomybę, bet pamatęs Lietuvos žmonių žudymą (o kolaborantas N tai matė kiekvieną mielą dieną) jis neatsisakė savo darbo okupantui. Kodėl? Juo labiau, kad 1941 metų rugpjūčio 4 dieną Lietuvos Laikinoji Vyriausybė atsistatydino nepanorusi tapti nacių okupanto marionete. Bet aptariamas N ir toliau dirbo okupantui net iki 1943 metų vasario mėnesio. Iki to paties mėnesio, kai naciai buvo sutriuškinti prie Stalingrado. Visiškai kitaip elgėsi LLV krašto apsaugos ministras gen. St. Raštikis. Jeigu tikėti juo, tai 1941 metais dar LLV valdymo metu, jis pareikalavęs vokiečių karinės vadovybės nustoti naikinti žydus. (“Kovos dėl Lietuvos” II t. 305-307 psl. St. Raštikis.). Kalbos gi, neva kolaborantas N taip pat kažkaip gynė žydus nepatvirtintas jokiais dokumentais. Todėl šios kolegos Ramūno Bagdono skleidžiamos kalbos elementarus melas.

                                                                                   Tęsinys delfi.lt