Laisvė ir abortas

Paskelbta 2011 rugpjūčio mėn. 3 d. | 3 koment.

Žymės: laisvė, abortas, apsisprendimas, atsakomybė

Tik ką gavau vienos skaitytojos klausimą:  „Kas jums yra laisvė? Laisvė paklusti? Laisvė tarnauti? Laisvė duoti? Laisvė imti ko geidi? Ką manote apie laisvę į abortą? “. Šis klausimas pastoviai aktualus ypač kai Bažnyčia visaip siekia abortus drausti.

Skaitytoja pateikė egzistencinius klausimus apie laisvės prasmę ir įtaka mūsų vidinei kultūrai, į kuriuos keliais sakiniais atsakyti neįmanoma. Reikėtų apibrėžti siauresnį kontekstą. Mane domina vyro ir žmonos, poros kontekstas, kuriame  minėti klausimai, kaip ir aborto klausimas bent vieną kartą gyvenime tikrai iškyla. Ir tokia diskusija  yra nepaprastai naudinga, nes staiga laisvės sąvoka, atsakomybės ir humanizmo aspektai tampa aktualiais ir tas apmąstymas, geriausiu atveju,  daro mus geresniais. Nenoriu čia įsivelti į filosofines diskusijas. Pabandysiu į keliamus klausimus atsakyti be išsamios kiekvieno klausimo turinio diskusijos.

Taigi,  kiekvienas mūsų turime prigimtinę teisę į laisvę. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi apsisprendimo teisę priimti tokį sprendimą, koks jam tą akimirką yra naudingas ar reikalingas. Jeigu tas sprendimas suteikia jam/jai vidinį pasitenkinimą, neprieštarauja jo/jos vidinėms nuostatoms, tokiu atveju net ir laisvė paklusti, laisvė tarnauti, laisvė duoti ar laisvė imti ko geidi yra tos laisvės išraiška. Čia svarbu, kad sprendimai būtų priimami be išorinės ar vidinės prievartos. Bet kuriuo atveju, bet koks pasirinkimas reikalauja ne tik sąmoningumo priimant vieną ar kitą sprendimą, bet ir drąsos tą sprendimą pareikšti bei atsakyti už tokio sprendimo pasekmes. Nes paprastai, bet kuris individo sprendimas tuojau susiduria su aplinka ir aplinkiniais. Arba jis priimamas, arba atmetamas. Pavyzdžiui, šiandieninėje Lietuvoje požiūris į vyro ir moters vaidmenis  dažnai neigia ir prieštarauja  vienas kito vidinei laisvei. Turiu omenyje tradicinius vyro ir žmonos santykius, kuriuose vyras visomis prasmėmis yra virš moters. Net ir sąmoninga, emancipuota moteris ištekėjusi po kiek laiko pasiduoda tokiai hierarchijai. Tuojau patekdama  į vidinio konflikto pinkles: laisvė ir pareiga šeimai. 

Pakartosiu: laisvė ir pareiga šeimai. Ir tuojau klausiu: ar neplanuotas vaikas yra grėsmė vyro ir moters vidinei laisvei? Ir kokio dydžio tai laisvei turi kilti grėsmė, kad pasirenkamas abortas? 

Mūsų civilizacijos trys stambiausios religijos draudžia abortą įvardindami jį kaip prieštaravimą Dievo nuostatai apie gyvenimo prasmę ir pagarbą gyvybei. Tarp kitko, krikščionybė ir islamas, remdamasis judaizmu, uždraudė aukoti žmones.  Be abejonės, toks draudimas buvo didžiulis žingsnis į priekį žmonijos humanizacijos link.  Tačiau su religijos atskyrimu nuo valstybės, atsirado pasaulietinė,  liberali mintis teigianti prigimtinę individo laisvę, tame tarpe laisvę ir į savo kūną. Atsikratę Dievo mes tikrai netapome mažesni humanistai, vagys, sukčiai  ir prievartautojai. O tokių per pastaruosius du tūkstančius metų valdant Dievo tarpininkams, buvo apstu.

Esu įsitikinęs, kad nenormaliomis sąlygomis abortas yra paskutinė išeitis iš susidariusios padėties, reikalaujančios tokio sprendimo. Ir dėl tokio sprendimo žmogus kenčia. Kitaip tariant po to jis/ji netampa monstru. Pats žmogus, individas, turi teisę niekieno neprievartaujamas, nespaudžiamas priimti tokį sprendimą. Nei religija, nei valstybė neturi teisės draudimais ar persekiojimais bei grasinimais  versti žmogų priimti kitokį sprendimą. Nes tokie draudimai – pasižiūrėkite kas vyksta, pavyzdžiui Lenkijoje, sulaukia visiškai atvirkštinio efekto. Tik diskusija be grasinimų, be patyčių, be bandymo įbauginti yra civilizuotos visuomenės ženklas. Religijos atstovai turi suvaldyti savo fanatiškus pasekėjus pasiruošusius nužudyti ir jau žudančius nieko dėtus daktarus, o valstybė turi dėti visas pastangas kuo išsamiau informuoti paauglius apie seksualinį gyvenimą ir jo pasekmes, apie kontraceptines priemones, apie pagarbą gyvybei. Savo ruožtu politikai,  tikrai nuoširdžiai norėdami sumažinti abortų skaičių, turi sudaryti pakankamas ekonomines ir socialines  sąlygas šeimai išvengti tokių skausmingų sprendimų.