Kokio prezidento nereikia Lietuvai?

Paskelbta 2018 liepos mėn. 11 d. | 0 koment.

Žymės: Viktoras Pranckietis, Prezidentas, LSDP, socialdemokratija, Lietuva

Nereikia meluojančio prezidento. Teigiu, kad visi iki vieno buvę ir esama prezidentė visiems veik 30 metų melavo, neva jie neišpažįsta jokių politinių ideologijų. Melas. Visi iki vieno, artimai užkulisiuose bendravę su nevaldomais oligarchais, išpažino laukinį kapitalizmą, kurio pasekmė - tragiška Lietuvai emigracija ir bananų respublikos lygio turto bei pajamų nelygybė.

Kad taip yra, eilinį kartą patvirtino sveikindamas Lietuvą įstojus į Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), jos vadovas Angelis Gurria: „Dirbančiųjų ir pensininkų santykis yra netinkamas, reikia peržiūrėti įstatymus, gerinti ekonominį lankstumą. Ši peržiūra taip pat susijusi su pajamų nelygybės ir kitais klausimais“.

Prezidento institucijos šešėlinis bendravimas ar priklausomybė nuo verslo kelia abejonių dėl šios institucijos gebėjimo atlikti esminę savo pareigą – apginti demokratiją. Taip, prezidentai negali stabdyti valdančiosios daugumos priimamų įstatymų, jeigu jie neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Tačiau prezidentai turi pilną teisę ir atsakomybę durti pirštu ten, kur demokratiją siekiama paversti manipuliuojama butaforija. O manipuliacijos demokratija, ypač sprendžiant ekonomines problemas, tiesiogiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir jos demokratinei santvarkai. Kaip gali pilietis pasitikėti kad ir Prezidento institucija, jeigu jos atstovo rankas ir kojas suriša šešėlinė priklausomybė nuo verslo?

Taigi, sustabarėjusios lietuviškos institucijos nuo savivaldybių iki ministerijų ir švietimo įstaigų su giliomis šaknimis korumpuotoje, prisitaikėliškoje sovietinėje tikrovėje tiesiog nesugeba "pagaminti" šiuolaikinių lyderių aukštiems valstybės postams. Dar aiškiau: nesugeba paruošti lyderių ne tik visa savo siela suvokiančių demokratijos naudą ir būtinumą Lietuvos visuomenei, bet ir kurie pasiruošę demokratiją ginti. Tačiau nemalonus ir nuviliantis naujausias pavyzdys – Seimo pirmininko, profesoriaus Viktoro Pranckiečio primityvi politinė ekvilibristika. Jis pasirinko ginti ne demokratiją, o LVŽS ir Co siekį staiga, vidury brastos, keisti partijų finansavimą skirtą tik vienai niekada nerinktai į Seimą surogatinei partijai finansuoti. Anot Seimo pirmininko: „<...>, jeigu susikuria nauja partija ir ji yra parlamentinė, tai ji turėtų būti ir finansuojama pagal bendrą tvarką, nes jei tokios tvarkos nebūtų, tai ką tai partijai daryti? Galbūt mes, nedarydami tokių veiksmų, skatintume kokius nors nelegalius partijų finansavimo kelius. Manau, kad tai yra dvigubai teisinga: viena, kad partija būtų remiama, o antra, kad nebūtų skatinimas nelegalus [rėmimo] kelias.“.

Ar profesorius V. Pranckietis supranta, ką sako? Juk Seimas jau senai priėmė įstatymą draudžiantį nelegalų politinių partijų finansavimą. Ir kaip iš niekur atsiradusi, tautos nerinkta politinė partija staiga tapo parlamentine? Švedijoje, turinčioje kelių šimtų metų demokratijos patirtį, parlamento atskilėliai vadinami politiniais laukiniais. Aiškinti, kad finansavimas pagal parlamentinių frakcijų narių skaičių nėra jokia naujiena kai kurių Vakarų Europos senbuvių parlamentuose yra akivaizdus bandymas apsimesti, kad mūsų demokratinės institucijos yra tokios stiprios, jog toks sprendimas nepadarytų žalos mūsų ir šiaip jau sužalotai politinei kultūrai. Tai kultūrai, kurioje asmeninė reputacija nevaidina jokio vaidmens.

Deja, Seimo pirmininkas neišlaikė demokratijos pamokos ir asmeninės atsakomybės atsispirti bjauriam antidemokratiniam politikavimui. Tai gal, Seimo pirmininke, galima skirti finansavimą ne tik pagal frakcijos narių kiekį, bet ir pagal partijos narių kiekį ir tai - tik po naujų rinkimų į Seimą? Antraip, kur čia kas mato bent minimalias teisingumo apraiškas? Štai tokiais atvejais, visiems matant, eilinį kartą naikinamas pasitikėjimas partijomis ir, galiausiai, valstybe. Priminsiu, kad demokratija neatsiejama nuo socialinio teisingumo ir ir visų lygybės prieš įstatymą.

Deja, valstybės vadovais neretai tampa šios tiesos nesuvokiantys žmonės. Ne vienas prezidentas tiesiog susimovė su požiūriu į savo atsakomybę, kurioje "ir man, ir valstybei" supratimas neatsiejami. Nevardinsiu, bet ir taip aišku, kad požiūris į valstybę kaip į privačią kompaniją – UAB – neleidžia matyti plačiau, giliau, atsakingiau. Juk lyderis turi teigti, konsoliduoti visuomenę pagal principą "Svarbiausia - Lietuvos gerovė", o ne smulkūs asmeniniai ir partiniai interesai.

                                                                                          Tęsinys delfi.lt