Kodėl nereikia skirti ekstra 0.5 proc. kariuomenei?

Paskelbta 2018 rugsėjo mėn. 5 d. | 0 koment.

Žymės: BVP, kariuomenė, atsparumas, LSDP, psichologija

Tačiau esminis klausimas būtų: ar tikrai siekis investuoti į gyventojų psichologinį atsparumą karo atveju supriešina socialinę saugą su kariuomenės finansavimu? Atsakymas būtų – jokiais būdais.

Psichologinis visuomenės atsparumas krizės atvejais yra nepaprastai svarbi totalinės gynybos dalis. Tai žino švedų socialdemokratinė vyriausybė tik ką paskyrusi 500 milijonų kronų (50 milijonų eurų) civilinės gynybos sritims, tai žino izraeliečiai. Abejose šalyse yra ir galimybė pasirinkti alternatyvę nekovinę tarnybą karinėse pajėgose. Regis, nei LVŽS vyriausybė, nei konservatoriai bei šiaip ura patriotai, šito nesupranta. Šie žmonės yra patys psichologinio neraštingumo aukos. Mat psichologija Lietuvoje vis dar baisios pamotės vietoje, o tūlas lietuvis vietoje psichologo pagalbos pasirinks virvę.

Mintis remti pinigais tik viską, kas apčiuopiama totalinės gynybos kontekste yra didžiulė klaida. Tai supranta Krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis pasirašęs su žiniasklaidą susitarimą dėl kibernetinio saugumo. Tad, ministre, gal sekantis logiškas žingsnis būtų panašią sutartį pasirašyti su psichologais, kurių Lietuvos mokyklose nepaprastai trūksta? Profesorius, psichiatras Dainius Pūras galėtų patarti: „Daugiausiai įšalo nuo totalitarinio sovietizmo liko valdiškų įstaigų infrastruktūroje ir veikimo kultūroje. Kai kuriose gyvybiškai svarbiose srityse, tokiose kaip socialinė medicina, psichikos sveikatos apsauga, vaikų globa, neįgaliųjų integracija, pagalba rizikos grupių šeimoms ir vaikams, taip užsižaista su permainų imitacija, pridengiant atsilaikiusią ydingą sistemą, kad apie proveržį artėjant prie geriausių pasaulio praktikų jau net rimtai nebekalbama. O juk tai lemiamos sritys, įveikiant socialinę atskirtį, kaip dabar po truputį pradedama suvokti. Ir nieko nėra pavojingesnio valstybei ir visuomenei, kaip atsisakyti svajonės ir jos nebesiekti.“. Nesant rimtoms investicijoms į psichologinį visuomenės atsparumą, tikra šio žodžio prasme pasekmės yra tragiškos. Pavyzdžiui, anot vieno mano kolegos, kuris dvejus metus ginė Ukrainą batalione „Donbasas“, negavę jokios paramos, Ukrainoje vien pernai nusižudė apie 500 karių dalyvavusių kovose Rytų Ukrainoje.

Ne vienoje mokykloje Ukrainoje smurtauja ne tik mokiniai vienas prieš kitą, bet ir mokytojai prieš mokinius. Agresija išplitusi tiek, kad vaikas kenčia ne tik karo pasekmes, bet ir smurtą šeimoje, kai tėvai nesugeba kontroliuoti karo pasekmių šeimai. Ar yra koks nors skirtumas tarp ukrainiečių ir lietuvių šeimų, kai kas šeštas (1,4 tūkst., arba 16,7 proc.) nukentėjęs nuo dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų – vaikas iki 18 metų amžiaus, 90,3 proc. jų nukentėjo nuo tėvų ar įtėvių? Kai vien tik 2017 metais Informatikos ir ryšių departamento duomenimis Lietuvos policija sulaukė 48 000 pagalbos prašymų gelbėti moteris nuo smurtaujančių vyrų ? Deja, nemanau.

Dabar apie klausimą, ar reikia iki 2030 metų skirti virš 400 milijonų eurų, tai yra dar pusę procento BVP kariuomenei žinant, kad LSDP iniciatyva buvo sutarta ir jau šiais metais pasiekiame 2 procentus nuo BVP, o kita met sieks 2,06 proc. arba 873 miijonai eurų?

                                                                                           Tęsinys delfi.lt