Ko verta Lietuvos kario priesaika?

Paskelbta 2018 spalio mėn. 26 d. | 0 koment.

Žymės: J. Noreika, Lietuva, priesaika, garbė, I/ Šimonytė, V. Ušackas, G. Nausėda

Klausiausi TS - LKD kandidatų į prezidento postą debatų ir nepatikėjau tuo, ką išgirdau. Gerbiami kandidatai Ingrida Šimonytė ir Vygaudas Ušackas savo debatuose jautė pareigą ginti tris kartus sulaužiusio kario priesaiką ir tuo pat nacių kolaboranto kapitono Jono Noreikos garbę. Deja, į šią politiškai pragaištingą pelkę įklampojo ir Gitanas Nausėda. Jo komandos narys psichiatras Linas Slušnys savo FB paskyroje pareiškė, esą jį erzina visur besikišantys žydai, mat „jie“ jau tiek suįžūliejo, kad reikalauja pašalinti Šiaulių parko laiptams panaudotus mirusių žydų antkapius. Matyt ponas L. Slušnys jau nebegaus psichologinės satisfakcijos tuos antkapius trypdamas. O Gitanas Nausėda? Jis atsisako atsiriboti nuo psichiatro, kuriam pačiam, regis, reikalinga skubi psichologo pagalba.

Galimai pabūgę rasistų kandidatai į prezidentus nusprendė paplekšnoti jiems per petį, nes tai madinga tarp Vakarų dešiniųjų ekstremistų. Tęsiant šią svarbią temą, pareiškiu, kad užkniso girdėti bukus šūkius „Ko žydai kišasi į mūsų reikalus!?“. Pasakysiu kodėl turiu teisę „kištis“: esu Lietuvos pilietis. Man svarbu ginti mano šalies garbę, kai tą garbę sąmoningai ar ne trypia bet kokį kolaboravimą pateisinantys gynėjai. Taip pat turiu teisę vertinti, ar karys kolaboruodamas su okupantu sulaužė kario priesaiką.

Pirma, kartu su draugais kovojau už Lietuvos laisvę sovietų laikais nuo 1970 iki 1974 metų. (LYA). Devyniasdešimt procentų mano kartos žmonių šito nedarė. Daugelis dar ir kolaboravo. Antra, turiu tarnystės ir darbo kariuomenėje patirtį: 1978 m. tarnavau Izraelio kariuomenėje. Trečia, nuo 1988 metų slaptai, o dokumentuotai nuo 1990 sausio 1 dienos buvau Krašto apsaugos departamento direktoriaus A. Butkevičiaus specialus asistentas Skandinavijai ir Jungtinei Karalystei. Kitaip tariant buvau pirmasis Lietuvos karo atašė. Iki 1993 metų dirbau KAM. (žiūr. Atkurtos LR KAD ir prmosios Krašto apsaugos vadovybės liudijimą). Ketvirta, tarp 1998 ir 2001 metų dirbau Švedijos savanorių karininkų kovos mokykloje, kurioje mes apmokėme šiandien jau garsius Lietuvos brigados generolus, pulkininkus, iš viso 125 karininkus. Esu apdovanotas diplomais (pridedu). Penkta, antraip nei teigia pikti liežuviai, turiu tik Lietuvos pilietybę. Taip pat buvau apdovanotas prezidento Valdo Adamkaus už pagalbą siekiant Lietuvos narystės NATO. Šešta, mano a.a. uošvis Antanas Chlevickas tarnavo generolo Plechavičiaus armijoje. Už nuopelnus jam suteiktas ginkluoto pasipriešinimo kario savanorio statusas. Lietuvos prezidento dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Palaidotas pagerbiant KASP -o garbės sargybai. A. Chlevickas kategoriškai atsisakė tarnauti nacių okupantams, sovietiniams taip pat. Už atsisakymą tarnauti sovietams buvo sušaudytas ir mano žmonos dėdė, paprastas kaimo vaikinas. Jo vardas įrašytas Debeikių obeliske partizanams. Antraip nei kpt. J. Noreika, šie abu vyrai pasirinko teisingai. Tokių niekam nežinomų didvyrių buvo tūkstančiai.

Tęsiu temą „Kiek verta Lietuvos kario priesaika?“. Šiandien kiekvienas Lietuvos karys turi duoti kario priesaiką Lietuvai. Tačiau kokią žinią mūsų jaunimui ir būsimiems kariams siunčia mūsų politinis elitas gindamas, mano asmenine nuomone, dokumentuotą kolaborantą, karininko priesaikos ir karininko garbės kodekso laužytoją kpt. J. Noreiką? Žinia man, buvusiam kariui, gėdinga. Skamba maždaug taip: „Kolaboravimas su nusikalstamomis organizacijomis ar okupantais, dalyvaujant nusikalstamoje veikloje prieš savo šalies piliečius (netgi „tik“ administratoriumi Holokauste) yra garbingas reikalas. Jeigu, žinoma, žūsite kovoje prieš kitą okupantą“. Šioje vietoje pateiksiu faktais grįstus argumentus, mano supratimu, rodančius kpt. J. Noreikos priesaikos sulaužymą. Remsiuos profesionalais istorikais, LGGRTC patvirtintais duomenimis nieko neiškreipdamas. Taigi, 1941 metų birželio sukilimo metu kpt. J. Noreika dalyvauja sukilime. 1941 metų birželio pabaiga buvo skirta be jokios abejonės teisėtai valymo nuo komunistinių okupantų ir jų kolaborantų ginkluotai kampanijai. Pabrėžiu: nuo kolaborantų taip pat.

Kaip tuo metu elgėsi naciai? 1941 m. birželio 23 d. Vokietijos kariuomenės dalinys nuginklavo ats. ltn. Meškelio vaudovaujamą sukilėlių būrį ir 42 būrio vyrus sušaudė Nemuno pakarantėje. Tą pačią dieną vokiečių kareiviai Alytuje sušaudė nieko dėtus kunigą Paulavičių ir vikarą kunigą Mazurkevičių už tai, kad bažnyčioje pasislėpę raudonarmiečiai nušovė du vokiečių kareivius. Už vokiečių karių apšaudymą birželio 24 d. buvo sušaudyta nemažai civilių Alytaus gyventojų. Pirmomis karo dienomis vokiečių kariai nekaltus gyventojus žudė įvairiose vietose: Kudirkos Naumiestyje, Suvalkų Kalvarijoje, Marijampolėje, Lazdijų apskrities Verstaminų ir Kirceliškės kaimuose, Tauragėje, Kretingoje. (Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944 m.), Vilnius, 1998, p. 69-70).

                                                                                          Tęsinys delfi.lt