Kitokia A. Gotesmano ir L. Donskio dueto recenzija

Paskelbta 2013 kovo mėn. 17 d. | 0 koment.

Žymės: A. Gotesmanas, L. Donskis, M. Buberis, J. Hendrix, būgnai, sinagoga, mečetė

Red. pastaba: Ši kiek impresionistiška A.Vinokuro recenzija redakcija pasiekė iškart po Kauno Santaros-Šviesos klube vykusių Martino Buberio skaitymų, kur filosofas Leonidas Donskis skaitė tekstą „Tu ir aš“ kartu improvizuodamas su garsiu džiazo muzikantu Arkadijum Gotesmanu. Vasario mėnesį Jeruzalėje vykusioje knygų mugėje jiedu kartu su džiazo muzikantais Petru Vyšniausku ir Juozu Milašiumi taip pat pristatė šiuos filosofinius skaitymus kartu su džiazo improvizacijoms. (Tekstas rašytas 2009 metais, gegužis)

akiraciai.lt

Dievo žmogau! Gotes - manai! Go-tes-ma-nai!

Suvaldęs Perkūno lyrą, privertei negraikiško Leonido lūpas spjaut laukan garsus, raides, žodžius, lyg traiškomus be jokio gailesčio apibrizgusio maršrutinio autobuso padangomis.

Žodžiai, virtę geliančiomis atplaišomis, purslais, drėbtelėjo ant nieko nenumanančio anonimo ir dabar jo skruostais upėmis teka jam nesuprantamų žodžių srautas: buberis, buber, bub, bub, bub, bub.

Šaltu prakaitu išpiltas anonimas jaučia jo siela tapusius kito Martyno, bet ne Mažvydo, bet ne Liuterio žodžius - Aš, Tu, Man, Tau, Mes, Mus ir vėl Aš - tas prakeiktas pasaulio centras raunantis iš anonimiškos neatsakomybės skaidria lietuvių kalba, grūdantis juos kažkur laikinojoje sostinėje, į Kęstučio gatvės Henriko G. (duok Dieve jam sveikatos!) namo palėpę, priešais šešėliuose įstrigusias akis, į vienišos lempos šviesos paribę.

Lėtai židinyje gaištant jau niekada nebežydėsiančios obels kamienui, žodžių ir garsų nesustabdoma versmė virsta viską ir visus užplūstančiomis minčių gijomis, norvego Munko šauksmu, dadaizmo nuotrupomis, taip, da da da da –in- a –ga-da-da-vi-da Gin-ger –Ba- ker –Go-tes-manas –Leo-ni-das- Mar-ti-nas-Bu-be-ris.

Have you experienced? Mister Hendrix? Have you? Taip, Aš – patyriau. Taip, kaip tik vaikštinėdamas ant pono Reedo, „...wild side” arba ant pono Voterso „...dark side of the moon” . Taip, patyriau dar kartą. Sklandant nesibaigiančioms M. Buberio išminties tiradoms amžinoje kelionėje Laisvės alėja pro snaigėmis besiprausiančią Mečetę Sinagogos link.

Iš Leonido D. atviros burnos ir Gotesmano A. dresuojamų būgnų buberiškas, suprantamas chasidams ir anarcho filosofams sąvokų mišinys, - vientisa viską ir visus užvaldžiusi emocija, Hava Nagila – let us rejoice (in the days of crises!) - užpildė jau senai užpildymui pasiruošusias kasdienybe išdrenuotas sielos ertmes.

Pusiaukelėje, pažadintas persisotinusio židinio išspjauto nuodėgulio dunksmo, atsitokėjęs, klausiu: „Pone Leonidai, pone Arkadijau, kur jūsų krauju ir kūnu, geismu ir gašlumu alsuojanti sekanti netaikingos, agresyvios, negailestingos, anarchijos stotelė? Ten, kur savo vidiniam menininkui netautiškai sugriebus už nereikiamos vietos, pasklis tikras prakaitu pašvinkęs kančios pagimdytas žodis. Kur ta the next stop? Jūsų ten aš nekantriai lauksiu“.