Keičiasi santvarkos, tik ne bailių ir padlaižūnų įpročiai
Paskelbta 2019 lapkričio mėn. 28 d. | 0 koment.
Žymės:
Mūsiškiai,
A. Areima,
teatras,
Michak Walszek
Panevėžio J. Miltinio teatro pjesės „Mūsiškiai“ pastatymo epopėja eilinį kartą patvirtino tiesą, kad bailiai ir padlaižūnai tarsi keliauja laiku - visose santvarkose jie išlieka tokie patys. Šių savybių turėjimas paverčia tokį asmenį šlykščiausiu bet kokios valdžios įrankiu. Jokio skirtumo tarp nacių, komunistų ar demokratijos santvarkų. Visose bailys taps ura patriotu pasiruošusiu įvykdyti bet kokį valdžios arba minios įsakymą. Pavyzdžiui – siekti uždrausti kažkam neįtikusį spektaklį prieš tai jo net nepažiūrėjus.
Kas prisiims atsakomybę už persekiotą teatro meno vadovą Andrių Jevsejevą? Už lenkų dramaturgo Michał Walczak kritiką, neskaičius pjesės arba skaičius, bet nieko nesupratus? Kas atsiprašys be galo talentingų teatro jaunųjų aktorių nepriekaištingai atlikusių savo vaidmenis? Kas teatre prisiims atsakomybę už sutartyje su dramaturgu numatytą idiotišką reikalavimą, kad jo pjesė neturi turėti sąsajų su R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“? Laukinės sovietinių politrukų dvasios lakioja teatro erdvėmis. Matyt, iš baimės gatvei, kažkokiems biurokratams, teatro laikinasis direktorius A. Venckus spektaklio kūrėjų premjeros proga net nepasveikino. Na, bailiai neturėtų tapti teatro direktoriais, nes teatras skirtas tik drąsiems. Nors, pilietinės drąsos reikšti savo nuomonę reikia diktatūroje, bet demokratinės santvarkos kontekste – elementari norma.
Deja, Lietuvoje, kur nedursi pirštu, ten paliesi bailį. Ypač biurokratų sluoksniuose, savivaldybėse, valstybės institucijose. Panevėžio garbės pilietė Karolina Masiulytė - Paliulis per visus žiniasklaidos kanalus vis aikčiojo, neva ji taip bijo, taip bijo… Ko? Anot jos – provokacijos. Ar priminti lyg ir aktorei, gimusiai Prancūzijoje, kad provokacija yra teatro esmė? Neprovokuojantis teatras yra miręs. Man sunku įsivaizduoti, kad K. Masiulytė - Paliulis kreiptųsi į prancūzų teatrą ir juo labiau į Prancūzijos parlamento narį reikalaudama uždrausti pjesę. Geriausiu atveju jai pasukiotų prie smilkinio. Blogiausiu – parodytų vidurinį pirštą. Beje, nuoširdžiai atsiprašau Panevėžio garbės pilietės už jos tėvo supainiojimą su bendrapavardžiu Smetonos laikų ministru ankstesniame mano straipsnyje. Mia culpa. Įdomu, ar atsiprašys pati veikėja be jokio rimto reikalo (išskyrus noro pasirodyti patriote) sukėlusi visą šurmulį? Geriausias atsiprašymas būtų pasižiūrėti „Mūsiškius“.
Tokį pat pasiūlymą – pažiūrėti spektaklį - turiu politikui ir istorikui Arvydui Anušauskui. Jis savo FB paskyroje sukritikavo ne spektaklį, kurio nematė, bet scenarijų. Rašė, kad perskaitęs nieko nesuprato. Klausimas politikui: ar turi įtakingas politikas teisę neigiamai veikti visuomenės nuomonę dar prieš pasirodant kūriniui? Pažiūrėjus spektaklį – taip, galima daryti išvadas. A. Anušauskas, istorikas – profesionalas, rašydamas mokslinį darbą niekada taip nesielgtų. Tai yra neskelbtų savo nuomonės nesiremdamas faktais. Šiuo atveju scenarijus nors ir svarbus, jo sceninė išraiška režisieriaus rankose gali prieštarauti dramaturgo intencijai. Sutikite, kad viena yra būti profesionaliu istoriku, kita – pažinti teatro virtuvę. Ir visiškai neatleistina daugmaž solidžios partijos įtakingam politikui pasiduoti demokratijos nekenčiančiųjų spaudimui.
Iš tos pačios partijos (TS-LKD) ir tos pačios „operos“: Vilniaus savivaldybės Tarybos narės Kamilės Šeraitės nuomonė. Savo FB paskyroje ji tėškia: „Dar viena “dovana” Lietuvos kariuomenės dienos proga - spektaklio “Mūsiškiai” premjera“. Pasitelkdama neva R. Vanagaitės citatą apie Lietuvą kaip neįvykusią valstybę, ji demonizuoja visą kūrinį, kurio nematė. Panašūs atvejai primena sovietinius stukačius pritvinkusius šventos patriotinės - komjaunuoliškos aistros. Jie bėginėdavo po teatrus ir meno parodas. Po tokių apsilankymų drąsius režisierius ar dramaturgus, menininkus varydavo lauk iš teatrų ir parodų. Prie Stalino menininkus tiesiog sušaudydavo.
Tęsinys delfi.lt