Karas, kuriame Saliamonui vietos neatsiranda
Paskelbta 2012 kovo mėn. 26 d. | 4 koment.
Žymės:
Venckai,
L. Stankūnaitė,
psichologinė prievarta,
Garliava,
teisė ir teisingumas,
smurtas,
policija
Tai, kas įvyko Venckų namuose, parodė, kad sprendimas paimti L. Stankūnaitės dukrelę šturmu buvo neapgalvotas. Norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada. Tie, kurie davė įsakymą naudoti jėgą, neatsižvelgė į ketverius metus besitęsiančią abi puses ir visuomenę kankinančią psichologinę dramą. Ši drama parodė mūsų visuomenės brandos stoką.
Teisę ir teisingumą uzurpavo infantilios emocijos, kuriomis nesibodėjo ir nesibodi žaisti kai kurie aukščiausi valstybės vadovai bei Seimo nariai, neetiška žiniasklaida. Tos emocijos tapo norma. Atsakomybė? Jos – nė kvapo. Ypač dabar, kai ne už kalnų rinkimai. Švelniai tariant, neprofesionalus bandymas jėga sugrąžinti teisėtai motinai jos dukrą Venckų politinėms aspiracijoms pridėjo vieną kitą tašką.
Taigi, kas atsakingas už leidimą baisias plėšikų kojines ant galvos užsimaukšlinusiems apsaugininkams įeiti į Venckų namus? Vien tokio vaizdas kiekvieną šokiruotų, o ką jau kalbėti apie psichologiškai išprievartautą vaiką. Akivaizdu, apsaugininkai neturi jokio psichologinio išsilavinimo, kad galėtų dirbti su vaikais.
Kas atsakingas už tai, kad sprendžiant galimybę jėga paimti vaiką nebuvo pakviesti vaikų psichologai, nebuvo apsvarstytos priemonės, galimi pasipriešinimo atvejai ir kaip juos reikėtų spręsti? Kodėl Venckams nebuvo pranešta iš anksto, kad atvyks antstolė? Kas atsakingas už sprendimą veikti beatodairiškai, bet ne kaip įprasta tokiose situacijose – pradžioje informuoti, galimai sėsti prie stalo, kalbėtis, aiškinti galimas pasipriešinimo pasekmes?
Jau prieš dvejus metus lrytas.lt savo straipsnyje „Bliūkšta Garliavos „tiesa“ rašiau, kad į namus policijos pareigūnams šiaip įeiti draudžiama. Negi niekas negalėjo to išsiaiškinti? Jau geriau būtų buvę kraštutiniu atveju pasikviesti policiją. Sakau tai, nes žinau, jog eiliniai policijos pareigūnai, bent tais atvejais, kuriuos teko matyti gyvai ar vaizdo įrašuose, visai neblogai pasiruošę situacijoms, kuriose gali būti panaudotas smurtas. Kitaip tariant, pirmiausia jie siekia to smurto išvengti.
Ir kodėl buvo fiziškai griebiamas vaikas? Venckų elgesys buvo visiškos beprotybės išraiška. Jie dar kartą parodė, kad vaikas jiems niekada nerūpėjo. O mergaitės mamai Laimai Stankūnaitei?
Kai kurie anoniminiai komentatoriai siūlo remtis garsiu Biblijos pasakojimu apie dvi moteris, nepasidalinusias vaiko. Ir viena, ir kita sakė, kad vaikas yra tik jos. Tada karalius Saliamonas pasiūlė vaiką padalinti po lygiai. Netikra motina sutiko, o tikroji krito ant kelių prašydama vaiką palikti netikrai motinai, kad tik jo nenužudytų. Laima Stankūnaitė, Venckams griebus vaiką, turėjo tuojau jį paleisti.
Tačiau yra vienas „bet“: filmuota medžiaga nerodo tos akimirkos, kai Venckai griebia vaiką ir ją verčia ant grindų bei ją spaudžia. Mes matome jau ant vaiko užgriuvusią N. Veckienės motiną. Pasak L. Stankūnaitės, ji bandė gelbėti savo dukrelę. Todėl saliamoniškas sprendimas būtų tikęs tik šiam atvejui ir tik tą akimirką. Juk galų gale vaikas turi būti grąžintas tikrajai motinai. Todėl biblinis pasakojimas čia daugiau turėtų būti traktuojamas platesniame visos Garliavos dramos kontekste.
Vienu žodžiu, tai, ką matėme, ką besakytų pareigūnai, yra operacijos neįgalumo pavyzdys, iš kurio galės pasimokyti Lietuvos policijos mokykloje besimokantys pareigūnai. Šis pavyzdys moko, kaip jokiais būdais negalima elgtis.
Reikia nulenkti galvą prieš Vaikų teisių apsaugos specialistę Andželiką Vežbavičiūtę, nutraukusią šią beprotybę. Tai dar kartą patvirtina tai, ką jau rašiau: tokiais atvejais būtinai turi dalyvauti vaikų psichologas.
Šis skandalingas įvykis padarė meškos paslaugą siekiant galutinai padėti tašką abejingų nepaliekančiai tragiškai muilo operai.
Visiškai išteisintos L. Stankūnaitės teisėta dukra ir toliau lieka, anot psichologų-ekspertų, nuolat psichologiškai ir fiziškai prievartaujamu įkaitu Venckų namuose. Į teisę bei teisingumą ir toliau šluostomasi purvinomis kojomis. Belieka apgailestauti, kad karas, kur Saliamonui ir jo sprendimams, deja, vietos neatsirado, bus tęsiamas.
Straipsnis įdėtas lrytas.lt