Kam priklauso R. Kalantos fakelas?

Paskelbta 2012 gegužės mėn. 14 d. | 7 koment.

Žymės: Romas Kalanta | laisvė | nepriklausomybė | Kauno hipių judėjimas

Niekam. Ir visiems. Bet koks bandymas naudotis Romo Kalantos atminimu vienos kažkokios grupės politiniams tikslams pateisinti yra amoralu ir menka. 1972 metais tų, dabar bandančių pasigviešti Lietuvos laisvės simbolį siekiu pateisinti savo nepateisinamą iškrypėlišką teisės, tiesos ir teisingumo supratimą, šalia mūsų nebuvo. Sovietų laikais jie tylėjo. Tuometis muzikos mokytojas Vytautas Landsbergis – taip pat.

Žinau, nes pats ten buvau. Mes ten buvome. Mes – tai tie Kauno hipiai, nuo kurių ir tais laikais, ir šiandien, norima atsiriboti. Kodėl? Todėl, kad idealistai, suprantantys laisvę plačiau nei vien tik laisvę kapstytis tautiniame rūtų darželyje, nebuvo patogūs tada ir, koks paradoksas, šiandien.

Ne veltui gerbiamas A. Patackas kildina Romo Kalantos dvasinį apsisprendimą vien tik iš tautinio, krikščioniškojo konteksto. Nes žino, kad Kauno hipių Company „nariai“ buvo patys tikriausi kosmopolitai.

Tarp mūsų buvo lietuviai, rusai, žydai. Mes išpažinom Vakarų roką ir meilę be sienų. Ne veltui mūsų aplinkoje gimė legendinė ir vienintelė tikrojo roko grupė „Raganiai“. Dar šiandien prisimenama Visvaldo Žalnieriaus kultine tapusi daina „Kodėl miršta gėlės“. Bet vėlgi, ne taip paprasta. Mes didžiavomės Kaunu, mums skaudėjo dėl Lietuvos ir ne vienas nešiojo ant kaklo smetoninį litą su kunigaikščio Vytauto atvaizdu.

Buvome nusivylę sovietine tikrove, nes antikomunizmą neišvengiamai gavome su motinos pienu. Kaune retas kuris mąstė kitaip. Ne veltui po pirmojo suėmimo 1970 metais, po pirmojo bandymo sukurti Baltijos valstybių jaunimo antisovietinę pogrindinę organizaciją Taline, tardomas KGB tardytojo, jam sakiau: „Nėra kultūros laisvės, neleidžiama susirinkti. Duokite mums laisvę, teisingiau – susirinkimų laisvę, įsitikinimų laisvę, kalbėti, ką galvoji, muzikos laisvę...“.

Šiandien ypatingajame archyve yra šis dokumentas: „KGB prie Lietuvos SSR MT Kauno m. skyriaus viršininkas G. Vaigauskas - Slaptai. 1971“. Mūsų vienuolikos hipių grupės vardai ten įrašyti. Beje, nė vienas nieko neišdavėme. Kiek vėliau atsidūriau Kauno KGB rūsyje, o Aleksandras Jegorovas-Džiza beprotnamyje.

Kai kalbama apie įtakas R. Kalantos dvasiniam savęs ir aplinkos supratimui, klaidinga atriboti jį nuo stiprių tuomečio Kauno povandeninių kultūrinių ir politinių srovių. Tikrai nesiimu teigti, kad hipių judėjimas Kaune buvo vienintelis R. Kalantos apsisprendimo formuotojas. Tačiau atmesti hipių judėjimą kaip svarbaus laisvės proveržio fenomeną Kaune, Lietuvoje ir sovietijoje, neatsakinga.

Tuomečiame Kaune dėl chruščioviniško atšilimo  viešumoje pasirodė Justinas Marcinkevičius, Juozas Grušas, Vytautas Žalakevičius, Kazys Saja, Jonas Jurašas, Modris Tenisonas, Stasys Krasauskas, Robertas Antinis. Visų nepaminėsi. Net ir žurnalas „Nemunas“, tuo metu stebinantis mus savo atvirumu.

Ne veltui pasirinkau žodį – viešai. Kaip ir knygos, dramos, teatras, taip ir Kauno hipiai išpažino savo pasaulėžiūrą viešai. Mes matėmės, mes girdėjomės. Mes išvis iškritome iš bTuo mes skyrėmės nuo Vakarų hipių. Nes mūsų viešumas laužė ne tik frigidiškas tuometės sovietinės visuomenės elgesio ir bendravimo normas, bet ir buvo suprantama kaip grėsmė sovietiniai ideologijai.

Kauno Muzikinio teatro sodelis, garsusis fontanas, tapo to atviro laisvės troškimo simboliu. O teatre pantomimos spektaklius statantis mano mokytojas latvis Modris Tenisonas ir jo trupė žavėjo mus savo kitoniškumu ir drąsa. Drąsa „kalbėti“ mums suprantama ir cenzūrai nepasiduodančia teatro forma. Judesių juk neiškarpysi. Gal todėl ir buvo 1972 metais sunaikintas, net ir šiandien Vakaruose neturintis atitikmens, Kauno Modrio Tenisono pantomimos teatras? Klausimas retorinis, žinoma. Taip ir buvo. KGB dokumentai tai patvirtina. Teatras ir mes tapome viena stipria vieša trauka ir įtaka tūkstančiams jaunuoliu. Beje, Modris Tenisonas užklojo savo švarką ant jau gulinčio Romo.

Kai bandoma teigti, kad, esą, tereikėjo hipiams nukirpti plaukus ir iš jų nieko nebeliko, tenka konstatuoti, kad tokių veikėjų lūpomis kalba pavydas. Mes buvome kitokie, kitokie ir išlikome.

Pavyzdžiui, nacionalinės premijos laureatas kompozitorius Vidmantas Bartulis, varpininkas Julius Vilnonis, jau minėti Raganiai broliai N. ir J. Gidkindai, architektas Algis Kančas, dailininkas Alvydas Buloka, keramikas ir landšafto dizaineris Jurgis Penkinskas, Lietuvos TV dirbantis A. Jegorovas-Džiza visų džiazo festivalių siela ir grupės „Senas Kuinas“ būgnininkas, rašytojas Vytenis Rožukas, mūsų hipių dvasinis mokytojas Ričardas Tankelevičius, keramikas ir dailininkas Gedas Šibonis, fotografas Romas Požerskis, psichologas Arūnas Kuras ir taip toliau. Atsiprašau, kad visų negaliu paminėti. 

Ar R. Kalanta mūsų nematė ir apie mus nieko negirdėjo? Taip, mes jo nepažinojome. Taip, jis nė karto pas mus nebuvo atėjęs. Bet tą dieną atėjo ne į Maskvos Raudonąją aikštę ar ne į kokią kitą aikštę prie kokio nors komunistų partijos pastato Vilniuje ar Kaune.

Romas savo kraštutiniam simboliniam protestui prieš sistemą pasirinko mūsų, hipių Fontaną, mūsų sodelį. Akivaizdu, kad ne šiaip sau. Nes ta vieta tapo laisvės ir ne konformizmo salele tais gūdžiais laikais.

Nemėgstu patetikos ir populistinio kalbėjimo nuo bačkos. Pasakysiu tik tiek, kad mūsų šiandieninėje suskaldytoje Lietuvoje mažiausiai reikalingas svarbių moralinių simbolių pasisavinimas neaiškiems tikslams ar spekuliacija jais. Tegul R. Kalantos fakelas šviečia visiems. Kaip tik jo šviesos šiandien taip trūksta.

Įdėta į lrytas.lt  Ten yra ir tų laikų hipių nuotraukos...