Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Kam „priklauso“ Algirdas Brazauskas?

Kam „priklauso“ Algirdas Brazauskas?

Paskelbta 2018 balandžio mėn. 6 d. | 0 koment.

Žymės: , , , ,

Įsiveldamas į ginčą tema „Kam „priklauso“ a. a. prezidentas Algirdas Brazauskas“, noriu pabrėžti, kad reiškiu tik savo asmeninę nuomonę. Manau, ji nebus populiari kai kurių LSDP narių, ir tikrai ne tarp „centro kairiųjų“ politikierių. Kodėl? Kalbant apie prezidentus, tikriems Lietuvos socialdemokratams neabejotinos pagarbos verta asmenybė, kuri turėtų tapti ir kelrode žvaigžde, tai prieškario Lietuvos Prezidentas dr. Kazys Grinius.

Neginčytina, kad tautos savimonei mitai yra būtini. Politinėms sistemoms taip pat. Mitai atspindi – nurodo moralines ir etines visuomenės ar individo elgesio normas. Mūsų mitai, kaip ir judėjo-krikščioniškoji religija, vienareikšmiškai pabrėžia takoskyrą tarp blogio ir gėrio, moralumo ir amoralumo. Nesu girdėjęs, kad Biblija siūlytų mums gerbti prisitaikėlius, sekti paskui abejotinos moralės asmenis ar tuo labiau juos garbinti statant jiems paminklus. Nesvarbu, akmens ar mito pavidalu.

Taigi, turime dvi asmenybes, du prezidentus su skirtingais moralės kriterijais. A. Brazauskas pagarsėjo savo pareiškimu, kad jis, esą, 50 metų dirbo Lietuvai, iš kurios laisvai – 15 metų. Tai reiškia, kad jis 35 metus išsijuosęs dirbo okupantui, naudojosi okupanto suteiktomis privilegijomis, taip prisidėdamas prie savo bendrapiliečių priespaudos okupanto naudai. Taip išsijuosęs dirbo, kad per Velykas stukačiai konkrečių žmonių šiukšlėse ieškodavo velykinių kiaušinių lukštų. Manau, kaip tik ir dėl šios neviešintos priežasties Lietuvos Bažnyčia atsisakė pagerbti A. Brazausko karstą Katedroje. O tai, kad neva lietuviškoji komunistinė nomenklatūra išgelbėjo Lietuvą nuo rusifikacijos, yra post okupacinis pasiteisinimo konstruktas. Reikėtų atidžiai pastudijuoti, kokią įtaką šiai nomenklatūrai ir jos sprendimams padarė tą nomenklatūrą bauginęs antisovietinis partizaninis pasipriešinimas.

Nereikia pamiršti, kad tarp 1940–1991 metų okupacinei prievartos organizacijai NKVD-KGB dirbo apie 118 000 sovietinės Lietuvos piliečių. Vis dar 1990 metais – 6000 KGB darbuotojų, iš kurių tik 1560 prisipažino. Kiek jų buvo sovietinėje nomenklatūroje? O bandyti atskirti valdžiusią sovietinę nomenklatūrą nuo sovietinių priespaudos institucijų yra apgailėtina spekuliacija. Akivaizdu, kad jeigu ne Sovietų imperijos žlugimas, A. Brazauskas ir Co toliau būtų „dirbęs“ Lietuvai. Įskaitant ir vyresniuosius konservatorių vadovus, beje.

Taigi taip, būtina pripažinti faktą, kad buvę komunistai ir komunistinė nomenklatūra, spaudžiama tautos valios, atvedė Lietuvą į visas svarbiausias Vakarų institucijas, o A. Brazauskas, prieš daugumos lietuvių valią, net atsiprašė žydų už lietuviškąjį Holokaustą. Tai buvo drąsus ir išmintingas žingsnis. Tačiau prisitaikėlio filosofija „Ir valstybei, ir mano kišenei“ veikė A. Brazausko mentalitetą. Tos filosofijos amoralūs rezultatai, tik keli pavyzdžiai: viešbutis kaip dovana savo meilužei; vos ne socialinio maro metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių bėgo iš Lietuvos, šimtai milijonų buvo paskirti ne mokykloms, ne ligoninėms, bet Valdovų rūmams; „Lietuvos dujų“ akcijų pardavimas Gazpromui; ciniška tolerancija švogerizmui, nustekenusiam pasitikėjimą socialdemokratų partija, kai ne viena savivaldybė virto atskirų veikėjų kunigaikštijomis.

Ir dar toks šalutinis pastebėjimas asmens moralumo tema: antraip nei Prezidentas Kazys Grinius, nacių okupacijos metais, rizikuodamas savo ir savo šeimos gyvybėmis, gelbėjęs žydus, A. Brazauskas sovietinės okupacijos metais neišgelbėjo nei vieno disidento, net nestojo disidentų pusėn.

                                                                                            Tęsinys delfi.lt


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2018 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design