Kai pritariama besimaivančiai antisemitų miniai išsidabinusiai geltonomis Dovydo žvaigždėmis

Paskelbta 2022 sausio mėn. 31 d. | 0 koment.

Žymės: Holokaustas, antivakseriai, antisemitizmas, bankrotas

Taip, ir vėl tos Holokausto atminimo dienos! Dar priedo reikalaujama šį žodį rašyti iš didžios H. Jau stereotipinėmis tapusios reakcijos į „ir vėl“ rodo, kad tūlo lietuvio istorijos supratime žydai vis dar kažkokie svetimkūniai kažkaip dar Lietuvoje užsibuvę. Ir ne tik: „jie“ įžūliai nesiruošia pamiršti ne tik skausmo, bet ir nuoskaudų. Na, ne krikščionis, jie, ne krikščionis“.

Bet kuriuo atveju, Lietuvoje žydai toleruojami, o vienas net mylimas, mat tas prikaltas prie Kryžiaus.

Ši buitiniame kontekste „jie“ ir mes“ takoskyra veidaknygėje formuluojama taip: „Pažvelgus į Lietuvos žydų kalendorių krinta į akis nuolatiniai renginiai skirti tai holokausto aukoms atminti, tai apsilankymams Paneriuose, tai Kauno geto, tai Vilniaus geto aukų, tai Lietūkio garažo aukų minėjimams. Ar tie žydai nieko kito neveikia, kaip tik rauda? Ar nebuvo kitų genocidų? Ne, aš nieko nesakau, suprantu jų skausmą, bet reikia jausti ribas. O tas nuolatinis piršimas Škirpos ar Noreikos, Krištaponio? Nuolatiniai metų metais nesibaigiantys reikalavimai. Kiek galima?“. Ir dar vienas pavyzdys, konkretaus asmens anot jo, gerbiančio žydus „už jų protą“. Kalbėdamas apskritai apie politiką vis priminė man mano žydiškumą bei standartinį klausimą „o kiek žydų buvo NKVD?“. Ir, kaip vyšnią ant torto, „Šeši milijonai žydų? Kad tiek žydų Europoje nebuvo“.

Ką tokiam geranoriškam žydų gerbėjui atsakyti? Pasakiau, kad mano žiniomis Sibire nežuvo nei vienas lietuvis ir kad Vorkuta iš tikrųjų buvo puiki sanatorija. Mačiau, kad žmogus įsižeidė, net pagailo pastarojo. Pridėjau nuorodą į Holokausto enciklopediją. Tikiuosi, angliškai skaito. 

Šiuo straipsniu siekiu atkreipti dėmesį į Holokausto atminties suvokimo svarbos, vis tolstančios nuo istorinio įvykio laike, problemą. Taip paprastai atsitinka kai nuo istorinio įvykio praėjus kokiems septyniasdešimt metų, šie apauga politiškai įtakotais mitais. Holokausto atveju kuriami nauji tabu arba atsiranda nauji būdai šią tragediją sumenkinti imant lyginti ją su kitomis tragedijomis tol, kol nebelieka išskirtinumo ir tuo pat – moralinės atsakomybės kaip vertinimo kriterijaus. Dėl to Holokaustas praranda savo išskirtinumą ne tik kaip žydų tautos tragedija. Mat nebegirdimas ir perspėjimas žmonijai niekada nepamiršti galutinio žmogiškosios moralės bankroto. Žinoma, pedagoginiais sumetimais. Holokaustas juk buvo sistemingas, biurokratinis, valstybės remiamas milijonų žydų vyrų, moterų ir vaikų žudymas – pramoniniu būdu. Jeigu kam sunku įsivaizduoti (o normaliam neįmanoma), kaip pramoniniu būdu buvo žudomi žmonės, siūlau pasižiūrėti šį video klipą iš karvių skerdyklos 

Žydų ir kitų „nesveikų“ žmonių grupių naikinimas dujų kamerose sugrūdus iki 1 200 žmonių į vieną dujų kamerą buvo ta pati gyvulių skerdykla visų pirma atėmus iš naikinamų žmonių jų veidą. Tokiu būdu Aušvice buvo nužudoma iki 6 000 žmonių per dieną, kas dieną.

Vokietijoje šiuo metu kaip tik vyksta diskusija apie Holokausto reikšmės menkinimą naudojant reliatyvizavimo metodologiją. Filosofas Jurgenas Habermasas, laikomas Vokietijos sąžine, kaltina Vokietijos kairiuosius susirgus reliatyvizmo liga. Jiems ploja atsistoję Vokietijos proputiniškos partijos AfD antisemitai. Vokietija turi dvi jos visuomenę slegiančias ir ateityje slegsiančias istorines ir psichologines traumas – Hitleris ir Holokaustas. Pirmu atveju trauma įtakojo nuolatinį nusilenkimą pradžioje sovietams, o vėliau Rusijai. Taip ši trauma pavertė vokiečius Putino lakėjais pamiršusiais, kaip ir Lietuvoje, beje, vertybinius demokratinės civilizacijos principus. (Nors, vienas skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos yra – lietuvių neslegia joks kaltės jausmas.

Tęsinys lrt.lt