Izraelio „Achilo kulnas“ – ne silpnumas, o dvasios stiprumas

Paskelbta 2011 spalio mėn. 19 d. | 0 koment.

Žymės: Vinokuras, Izraelis, Achilo kulnas, Palestina,

Politologė Ieva Koreivaitė įvardija „karo belaisvių“, tai yra vieno Izraelio kario iškeitimą į 1027 teroristus Izraelio „Achilo kulnu“. Esą, nuostata mokėti bet kokią kainą už savo karį nelaisvėje yra Izraelio silpnoji vieta. Ar išties skaudi disproporcija? Iš pirmo žvilgsnio – taip. Tačiau suvokus kontekstą, atsakymas yra – jokiais būdais. Tad kodėl klysta politologė Ieva Koreivaitė? Todėl, kad dvasinės galios įvardijimas silpnumu yra tipiško Lietuvos piliečio nusivylimo vertybėmis išraiška.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, politikos mokslų doktorantės Ieva Koreivaitės nors ir gražiai poetiškai išreikšta nuomonė rodo jos analizės silpną vietą: vertybių tam tikriems politiniams sprendimams įtakos neigimą arba menkinimą. Tai taip pat rodo, kalbant apie Izraelio ir palestiniečių konfliktą, istorinio diskurso žinių trukumą. Istorinio įvykio vertinimas negali būti atsiejamas nuo to konflikto politinės, kultūrinės priešistorės ir konteksto. Tai aksioma. Kitaip tariant, yra būtina žinoti, kad šis iškeitimas Izraelio kario, kurio statusas pripažintas Ženevos konvencijos į 1 027 žmogžudžius žudžiusius niekuo dėtus civilius gyventojus, nėra pirmas toks ir tokio masto pasikeitimas Izraelio istorijoje. Per pastaruosius 54-verius metus iš priešo nelaisvės, gyvi ir žuvę, buvo sugražinti 16 Izraelio karių. Už juos paleista į laisvę – 13 509 teroristai. Apie 850 teroristų už karį. Vien tik per pastaruosius ketverius metus Izraelis dėl politinių priežasčių iš kalėjimų paleido apie 1233 palestiniečių.

Ar išties skaudi disproporcija? Iš pirmo žvilgsnio – taip. Tačiau suvokus kontekstą, atsakymas yra – jokiais būdais. Tad kodėl klysta politologė Ieva Koreivaitė? Todėl, kad dvasinės galios įvardijimas silpnumu yra tipiško Lietuvos piliečio nusivylimo vertybėmis išraiška. I. Koreivaitę puikiai suprantu. Žodį „vertybė“ per pastaruosius dvidešimt metų devalvavo su sąžinę ir atsakomybę susipykę visų pakraipų Lietuvos politikai. Vien tik išgirdus jų lūpose šį žodį, norisi žagčioti.

Tokios vertybės kaip solidarumas ir atsakomybė žydų tautos tarpe yra puoselėjamos. Taip, taip, tarp jų, kaip ir kiekvienoje tautoje yra šunsnukių, aferistų, žudikų ir taip toliau. Tačiau Izraelio valstybė kristų tą pačią akimirką, jeigu šios dvi vertybės atsidurtų mėšlyne. Per pastaruosius 63 –jus Izraelio gyvavimo ir išgyvenimo metus pakelta galva demokratinėje valstybėje, Izraelis tik savo dvasinės stiprybės dėka laimėjo 6 karus prieš arabų valstybes norinčias Izraelį sunaikinti. Nenusilenkė dešimčiai tūkstančių raketų daugiau ar mažiau pastoviai krintančių ant jų galvų iš Gazos ruožo. Izraelis, būdamas pastoviame karo stovyje diktatūra netapo. Kas tai, jeigu ne dvasinė stiprybė? Tarp kitko, dabar pasižiūrėkime CNN ar BBC vaizdus iš Gazos ruožo: žudikai sutinkami didžiausiais didvyriais. Tai tas pat, jeigu aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais būtų apdovanojami pokario stribai, žudę nekaltus, civilius Lietuvos kaimų gyventojus. Jie dabar teisiami, pagaliau.

Tad kaip gali būti kuriama nauja tauta, nauja valstybė, kuri „vertybe“ laiko nekaltų žmonių žudymą? Kaip tokia valstybe su tokiomis aukštyn kojomis apverstomis „vertybėmis“ gali tapti patikima kaimyne? Šiame kontekste nemalonu girdėti ir matyti linksmus BBC ir CNN žinių agentūrų žurnalistų veidus Gazoje pastoviai pabrėžiančius, kad „paleisti dešimtmečiais kalėję palestiniečiai“. Lyg netyčia „užmirštant“ pabrėžti, kad tie 1027 teroristai tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo žudant civilius Izraelio gyventojus, žudant civilius įkaitus, užgrobiant juos lėktuvuose, juos sprogdinant. Ir BBC bei CNN nėra apsaugota nuo dvigubų standartų, regis.

Tiek apie vertybių suvokimą ir jų įtaka tautos apsisprendimui ginti savo šalį arba iš jos bėgti. Prezidentas A. Smetona su savo intrigantų šutve pasidavė SSSR 1940 metais ir pabėgo palikę Lietuvą bei jos žmones tragiško likimo valiai neiššovę nei vieno šūvio. Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ruožtų sakė, kad tėvynės labui aukotis nereikia, ją pakanka mylėti. Tai ir myli šimtai tūkstančių šiuolaikinių lietuvių emigrantų Lietuvą. Per atstumą. Užjūriuose.

Jau girdžiu audrą pasipiktinusių komentatorių, kaltinančiu mane subjektyvumu. Antai palestiniečiai kenčia nuo Izraelio okupacijos. Atsakymas toks: prieš 63 metus Jungtinės Tautos suteikė žydams teisę atkurti savo istorinę tėvynę. Tą tėvynę, kuri pasauliui davė vieno Dievo sampratą, krikščionybę ir islamą. Dėkodami už tai, krikščionys ir musulmonai žydus žudė ir persekiojo 2 tūkstančius metų. Dar vienas argumentas: jeigu arabai būtų okupavę Izraelį, ten nebūtų likę nei vieno gyvo žydo. Izraelis nesprogdina palestiniečių kavinėse, gatvėse ar paplūdimiuose, vestuvėse. Arabų valstybėms visus tuos dešimtmečius buvo nusispjauti į palestiniečius. Jie buvo jų politikos įkaitai. Antraip palestiniečiai jau senai būtų turėję savo valstybę. Beje, teroristų organizacija Hamas ir dabar kviečia sunaikinti Izraelį.

Ar šiandienos įvykis pakeis Izraelio ir Vakarų krante palestiniečių bei Gazoje -Hamas mentalitetą? Ar galima tikėtis lankstumo iš visų žaidėjų pusių sprendžiant konfliktą? Kodėl Egiptas prisiėmė svarbų tarpininko vaidmenį? Ir kodėl Izraelis nusprendė dabar sutikti su kalinių pasikeitimu? Juk akivaizdu, kad gestas skirtas Hamas, šis gestas jų autoritetą sustiprino. Gal tai atsakas palestiniečių prezidentui M. Abasui už jo siekį be jokių derybų siekti Palestinos valstybės pripažinimo? Bet kuriuo atveju, palestiniečių silpnoji vieta, parafrazuojant politologę Ievą Koreivaitę, - Achilo kulnas, yra palestiniečių nesugebėjimas atsikratyti neapykantos žydams, žiaurus tarpusavio konfliktas ir, aukštyn kojom apverstos vertybės. Gal čia lietuvių politikams būtų ko pasimokyti?