Istorijos iš Palangos

Paskelbta 2012 liepos mėn. 17 d. | 0 koment.

Žymės: Palanga, pramogos, vasara, restoranas, žmonės, lūkesčiai

Ame­ri­kie­čiai  tu­ri Las Ve­gas, is­pa­nai  Ka­na­rus. Mes tu­ri­me Pa­lan­gą. Tai, kas vie­ni­ja vi­sas šias iš pir­mo žvilgs­nio skir­tin­gas vie­tas, ga­li­ma api­bū­din­ti vie­nu žo­džiu - Lū­kes­tis. „Pa­lan­gos is­to­ri­jos“ ban­dys at­skleis­ti čia at­vyks­tan­čių vy­rų, mo­te­rų, šei­mų, vai­kų, vie­ti­nių gy­ven­to­jų lū­kes­čius.  Šio­se is­to­ri­jo­se ne­ra­si­te „žvaigž­džių“ ar šiaip ži­no­mų žmo­nių. Tai is­to­ri­jos ap­ie ei­li­nius žmo­nes, ku­rių gy­ve­ni­mų vi­ra­žai  nei kiek ne­nu­si­lei­džia iš­rink­tie­siems.  Tik jie nepatenka žiniasklaidos akiratin. Dabar pateks. Nes visu pirma ant jų pečių laikosi Lietuva.

Istorija pirma apie mus visus: „Į Palangą! Į Palangą!“

Regis, vartai į pasaulį atsivėrė, bet srautai mašinų užkemša autostradą, kelius ir  vieškelius, kad tik prasibrovus link kelių kvadratinių metrų, (greičiau centimetrų) naujai atvežtame pajūrio smėlyje. Tačiau istorijos prasideda dar Rokiškyje ar Alytuje, Vilniuje ar Kaune, Plungėje ar Kupiškyje. Daugiabučiuose ar nuosavuose, bet visur panašus vaizdas: vyras renkasi kelis reikalingiausius (jo supratimu) daiktus, žmona numojusi ranka prikrauna sunkiai susegamų lagaminų kalną, nors važiuojama dešimčiai dienų. Sugrūda vaikus, kurie po dviejų kilometrų jau šaukia, kad nori valgyti, sysiu arba įkyriai kas du metrus klausia, ar jau atvažiavo. Prieš kelionę vyras meldžia Dievo, kad šalia sėdinti žmona vėl nepradėtų  vairuoti nuotoliniu būdu tai yra šaukdama „Nelėk kaip išprotėjąs!“ arba „Nelenktyniauk su tuo idiotu, nudaigosi  mus visus!“.  

Draugai ir draugeliai per FB ieško kas „pavežtų“ iki pat Palangos, o ten, žinoma,  jau ir nueiti galima. Kur gyvens, ką valgys, ką veiks ir panašiais kvailais „materialistiniais“ klausimais galvų nekvaršinama. „Visi‘ žino, viliasi, tikisi, kad pakabins ką nors diskotekoje, gal net susiradus antrą laikiną pusę atsidurs ant Palangos tilto romantiškai pamojuoti besileidžiančiai jūron saulei.

Vagys, tačiau, jau puikiai žino kas, kur, kaip ir kada. Nuo liepos mėnesio Palanga virsta vagių Meka. Ne, jie ne musulmonai. Kai kurie jų net kryželius pasikabinę, nors nepasakytų kuris  pagal eilę Dievo įsakymas teigia „Nevok!“. Tad laikykite prisirišę pinigines, rakinkite duris ir langus, eidami į pajūrį deimantus ir briliantus palikite seifuose. Ir nevalia pamiršti, kad Lietuvoje vien 2011 metais buvo įvykdyta  apie 4,7 tūkstančiai įsilaužimų.

Atvažiuoja ir visokie šarlatanai. Na, kad ir tie, kurie suklijavę du plastmasinius butelius su krano vandeniu ir vartaliodami lyg smėlio laikrodį, neva fizikos žargonu aiškina, kad ten besisukantis vanduo gydo nuo....  Fantazijai ribų nėra. Kaip ir kvailių, pasiruošusių mokėti aštuonis litus už tokį  „vaistą“ nuo visko.

„Hari Krišna! Hari Hari!“ Visa jų bendruomenė su šokiais ir dainomis užplūs ne Mombajaus pagrindinę gatvę, bet J. Basanavičiaus, siūlys praeiviams pirkti Bhagavad Gita krišnaitų ir hinduizmo svarbiausią religinę knygą... jau lietuvių kalba. Gali ir pavaišinti savadarbiais skanėstais, kurių nepatikrino ir nepatvirtino jokie valstybiniai maisto produktų kontrolieriai. Jeigu susirgsite, galėsite kartu su violetiniais šaukti „Valdžia kalta!“.

Muzikuojantis  jaunimas nuo nuostabių visokio muzikos stilių profesionalų iki septynmečių smuikininkėlių  svajoja apie marias žmonių ir pilnus dėklus geriausių atveju popierinių litų.

Bet jie ne vieni, jų daug, dar priedo ir menininkai - tikri profesionalai, siūlys keliais brūkšniais nutapyti fizionomiją ir palengvinti piniginę  dešimčia ar penkiolika litų už vieną fizionomiją. Tokią negėda ant sienos kabinti.

Sena naujiena - pagyvenę vyriškiai su papūgomis ant peties ir smaugliais akvariume puls fotografuoti ir imti pasakiškus pinigus už vieną fotografiją... Suprantama, juk vargšus gyvūnėlius reikia išlaikyti.

Pasirodys ir džigolai bei donžuanai, trokštantys palengvinti vienišų, pamestų, išsiskyrusių, apgautų ar nuobodžių savų vyriškių kamuojamų matronų dalią.  Ir naktinės  plaštakės, kurioms negražių vyrų nebūna... būna  tik neturtingi. Visi jie svajos apie tikrą arba iliuzorinį  vasaros romaną, kad tik nelikus vienišam ar vienišai, nors ir gerai įdegusiems, bet koks malonumas naktį apsikabinti tik pagalvę?

O tas pagalves už kainą siūlo vietiniai savo sandėliukuose, nuosavo namo kambariuose, butuose, viešbučiuose. Jie svajoja apie karščiausią dvylikos mėnesių trukmės vasarą, bet „turtus“ reikia susikrauti tik per du mėnesius su sąlyga, kad tą vasarą nenulys verkiantis lietuviškas dangus. Ir kad tų pajamų pakaktų apmokėti skolas bankui, sumokėti mokesčius, išlaikyti savo šeimas ir verslą iki kitos vasaros. Visi kas gali, palangiškiai, kretingiškiai, klaipėdiškiai ir taip toliau užpildo restoranus padavėjais, virėjais, indų plovėjais, barmenais. Dauguma restoranų savininkų yra sunkiai dirbantys, sąžiningi verslininkai, sugebantys suburti lojalų ir atsidavusį personalą. Deja,  pasitaiko ir vienas kitas, kuris jaunuolį, atidirbusi kokį mėnesį, meta lauk nesumokėdamas jam nei lito. Taip atsitiko su viena mergina. Jos lūkesčiai žlugo. Juos, kaip ir to jauno žmogaus pasitikėjimą žmonėmis,  po kojomis sutrypė kažkoks „verslininkas“.

Palangoje pramogų ir duonos nori Lietuvėlė! Jos žmonės vaikščios parkais, gatvėmis, gulinės smėlyje stebėdami iš už skrybėlių ar knygų kitus bendrapiliečius, kad vakare prie taurės vyno ar alaus aptartų dienos įspūdžius ir tuos bendrapiliečius linksmai apkalbėtų nesuvokdami, kad kiti elgiasi visiškai taip pat.

Vienu žodžiu, tokia jau žmogiška priedermė: apsinuoginame paplūdimy, bet gyvenimus savo paliekam sau. Štai tie gyvenimai ir domina mus visus, antraip kuriam galui kinas, knyga ar teatras?  Geros vasaros Palangoje ir  iki pasimatymo sekančioje istorijoje!