Ibelhauptaitės aukso fondas ar mėšlas?
Paskelbta 2011 lapkričio mėn. 2 d. | 1 koment.
Žymės:
Vinokuras,
Iberhauptaitė,
Rubicon,
aukso fondas,
mėšlas
Retai rašau meno recenzijas. Tik kai nesusivaldau. Kai pasiduodu provokacijai. Eksperimentui. Ne politiniam, bet meniniam tokiam. Su politika viskas ašku: A. Zuokas „padovanojo“ Lietuvos mokytojams prieš kelias savaites Dalios Ibelkhauptaitės, simpatiškos operų režisierės, eksperimentą “Elektroninės operos fantaziją be orkestro – XYZ”. Tai ne „ politinė“, bet kultūrinė dovana. Taip, piniginė ne piniginės dovanos išraiška buvo tuo pat ir lyg tarp kitko padovanota Siemens arenos savininkams – Rubikon Group.
Na, o kaip reaguoti į “Elektroninės operos fantaziją be orkestro – XYZ” nepolitinę kultūros viziją? Ji jau kuris laikas neapleidžia mano eksperimentinės dvasios. Esu atviras viskam bet kokioje formoje meno kontekste. Na, gyvenime taip pat neblogai būtų kartais nuo karto griauti nusistovėjusius tabu ir kasdienybės bandymus išprievartauti kūrybines žmogaus galias. Scena yra kaip tik ta vieta, kurioje be kraujo, be fizinio neįgalumo pasekmių galima eksperimentuoti iki grabo lentos. Tiesa, su smegenine kiek prasčiau. Ją galima sudarkyti ir sceniniais vaizdiniais. Ypač kai tuos vaizdinius scenoje mato penkių metų vaikas, po kelių minučių sušukęs: „Mama, aš bijau!“.
Kas liepia tempti mažametį vaikutį į Dalios I. kruvinos kakofonijos pasaulį? Nagi, todėl, kad nebuvo parašyta stambiausiomis raidėmis perspėjimo: „Elektroninės operos eksperimentą žiūrėti vaikams griežtai draudžiama! Už pasekmes jų psichikai neatsakome! Jeigu norite, kad vaikai nekęstų operos, atveskite!“.
Laikas prisiliesti prie „eksperimento“. Guminėmis pirštinėmis. Prieš tai noriu pabrėžti: prie pasakiškai skambančių mūsų lietuviškos operos perlų –, Asmik Grigorian, Vaido Vyšniausko ir kitų dainininkų balsų, prie amą užimančių meno ant kūno Juozo Statkevičiaus kūrinių liestis galima visa savo siela. Kitose sceninio genialiausių operų arijų pristatymo sprendimo aplinkybėse pakilęs nuo vaizdų ir balsų į dieviškas aukštybes niekuomet nebūčiau norėjęs nusileisti į šią ašarų pakalnę. Kurioje, mano nuostabai, laukė Dalios I. XYZ režisūrinė vizija.
Štai su vizija, muzikiniu medžiagos pateikimu sutikti negaliu. Nors ir laikau save, kaip ir jau deklaravau, atviru eksperimentams. Dalios I. sumanymas, pasak jos „Sumaišę du muzikos žanrus siekiame parodyti jaunai auditorijai, kad opera gali būti funky, sexy ir cool“, jokiais būdais nėra naujas. Dar spalvingais hipių flower – power, make love not war psichodeliniais laikais atsirado roko grupė Electric light orchestra per roko mėsmalę perleidusi klasikinę muziką. Rezultatas – nuostabus. Jau nekalbu apie Freddie Mercury ir taip toliau ir panašiai. Filmų, nuotraukų, klipų rodymas fone taip pat senas kaip laikas. Žinoma, jeigu praeito amžiaus šeštąjį dešimtmetį taip galima įvardinti. Taigi, nieko naujo ir nieko originalaus. Nors, originalu tai, kad Dalia Ibelhauptaitė savo eksperimente sugebėjo atsikratyti elementaraus balanso tarp skirtingų meno formų, kur kruvinoje kovoje viršų paėmė reivo, elektro, disco garsai ir iki apalpimo žaibiškai besikeičiantys ar šimtus kartų besikartojantys pašėlusiu greičiu skriejantys klipai. Atominės bombos vaizdai? Ką gi, vis kažkokia aliuzija į socialinę atsakomybę, be kitą ko čia kaip tik pataikyta į dešimtuką, kai klasika ir šiuolaikinė elektroninė muzika bei vaizdų klipai susijungė į pilnavertę visumą. Beje, lenkiu galvą DJ –jams ir muzikantams scenoje!
Taigi, ar tikrai opera gali būti „funky, sexy ir cool“? Kodėl gali? Ji tokia ir yra. Dvejus metus turėjau garbės ir malonumo vaidinti Švedijos Karališkoje Operoje. Taip pat Švedijos Kareliškajame Dramos teatre. Ir net keliose eksperimentinių laisvų teatrų trupėse. Supratau vieną: kūrinio „suaktualinimo“ vardan siekti atmesti gamtos dėsnius, pavyzdžiui faktą, kad akiai pagauti vaizdą ir suprasti jo turinį reikia mažiausiai šešių sekundžių, jau nekalbu apie decibelų normą ausiai, nėra joks eksperimentas, o tiesiog nesiskaitymas su salėje sėdinčio žiūrovo fiziologiją. Tą kompiuterinę muziką tokiu greičiu ir decibelais atlaikyti galima gal tik ekstazy pagalba. Todėl narkomafija ir yra užgulusi diskotekas visoje Europoje bei kitur. Tiesą sakant, tai nei sexy, nei funky, nei cool. Užmušti žiūrovą mirguliuojančių žaibišku greičiu skriejančių vaizdų gausa ar pritrenkiančiais garsais yra pigus triukas. Reakcija įkyriai atvirkštinė. Šioje vietoje neatgaminsiu kelių netyčia išgirstų paauglių nuomonės. Bala nematė.
Patys operų arijų vizualiniai etiudai savo forma ir vizualiniu turiniu, o ten, kur pataikyta elektroninės muzikos pagalba suteikti jiems naują balso dimensiją – juos galima žiūrėti ir žiūrėti. Tie vaizdiniai fantastiški, ironiški, niuansuotai arba farsiškai humoristiniai nuteikdavo naujiems lūkesčiams. Juozo Statkevičiaus sceniniams drabužiams - kūriniams buvo sutelktas būtinas dėmesys ir jie tapo neatsiejama gyva tapusia scenografijos dalimi, kitos arijos dimensijos dalimi, minties dalimi. Vaizdai neištrinami iš atminties, nenuplėšiami nuo akių tinklainės! Reikėtų jų analizei paskirti atskyrą studiją.
Bet, Dalia I., gelbėdamas savo sūnelį, kurį norėjau supažindinti su operos aukso fondu, gelbėdamasis pats nuo visiškos KAKAfonijos, kurioje žodis BALANSAS tapo keiksmažodžiu, turėjau palikti antros dalies Tavo eksperimentą. Žinau, kad dievini provokacijas. Straipsnio pavadinimas vienas iš tokių provokacijų. Nes išėjau su maudžiančia mintimi, kad Tu, Dalia Ibelhauptaite, sugebėjai sugrūsti tą aukso fondą į mėšlą. Eksperimentinį tokį, bet kvapas niekur nedingo.