Dešinysis ekstremzmas ir religija – Norvegija?

Paskelbta 2011 liepos mėn. 23 d. | 801 koment.

Žymės: Norvegija, žudynės, dešinysis ekstremizmas, krikščioniškas fundamentalizmas, demokratija politikai

Visų pirma nuoširdi užuojauta nužudytų Norvegijoje vaikų tėvams, užuojauta norvegams. Užuojauta ir mums Lietuvoje, pastoviai skambinantiems varpais perspėjant apie dešiniojo ekstremizmo ir religinio fanatizmo pavojų. Šiuo atveju, krikščioniškojo fundamentalizmo.  Te ši žiauri tragedija mūsų politikams, visuomenei  Lietuvoje virsta perspėjimu apie tai, kas nutinka, kai užsižaidžiama populizmu, kai  rodomas nuolankumas apsimetusiems tautininkais nacionalistams, kai lenkiamasi teisinį nihilizmą garbinančios Garliavos minios išpažinėjams ir veikėjams. Kai „vardan ramybės“ tai yra dėl simpatijų ir reitingų įtakojami teismo sprendimai, kai  nuo bausmės atleidžiami „tautos“ teisėjai, o lauk išprašomi prokurorai profesionalai. Nuolaidžiavimas visada gaunantiems leidimą žygiuoti centrinėmis Vilniaus gatvėmis neo naciams, nuolaidžiavimas fanatiškai nusiteikusiems bažnyčios tarnams norintiems  visuomenei  primesti viduramžiškas su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, moters teisėmis susikertančiomis klejonėmis, te šis kruvinas išpuolis tampa  pamoka, virsta supratimu apie tai, kiek mažai tereikia, kad  nuolaidžiavimas  fanatizmui virstu kruvinomis skerdynėmis.

Kraštutinio  dešiniojo TS-LKD sparno išpažinėjams besiburiantiems aplink Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, tiems, partijos nariams, kurie sovietų okupacijos laikais buvo  komunistų partijos nariais arba niekada tuo metu nepareiškusiems atviro protesto prieš okupaciją, bet štai dabar bandantiems tapti šventesnėms už šventuosius, pats laikas susimastyti.  Flirtas su kraštutiniais dešiniais ir nuo demokratinių principų visiškai nusisukusiais Bažnyčios tarnais (nekalbu apie šiuolaikinio mąstymo kunigus, kurių tikrai yra) šis flirtas turi baigtis.  Be jokios abejonės šiuo flirtu siekiama laimėti ateinančius rinkimus. Tačiau beatodairiškas siekimas valdžios tokia kaina, jau tampa didžiausia kaina  emigracijos kontekste, dešiniojo ekstremizmo pakilimo Lietuvoje kontekste.  Tik aklas nemato, kiek antisemitinių išpuolių Lietuvoje vyksta, tačiau niekas nelieka nubaustas. Pasisakymų prieš tokius išpuolius vengti negalima. Žinoma, pakilus  tokiai bangai antisemitinių nusikaltimų kvailai atrodys pastovus politinių lyderių pasisakymai, jie paprasčiausiai  virstu absurdu. Tad klausimas: ką veikia teisėsauga? Argi taip sunku Lietuvoje atskleisti tokius neapykantos nusikaltimus, antisemitinius išpuolius? Internetinėje žiniasklaidoje anoniminiais komentatoriais akivaizdžiai dirbantiems neapykantos skatintojams niekas teisinių pretenzijų nepareiškia.

Pastaruoju metu Vokietija ir iš paskos kelios kitos ES valstybės sukritikavo daugiakultūriškumą kaip nenusisekusią imigrantų integracijos visuomenėje politiką. Tai visišką tiesa. Į Europos demokratines senbuvias milijonais atvykę emigrantai iš diktatūrų, iš korumpuotų Afrikos, Pietų Amerikos ir arabų valstybių dažnai atsisako prisiimti demokratiniais principais remtus  socialinio elgesio ir santykių principus. Reikalaudami pripažinti jų  tradicijų ir religijų pirmenybę. Europos valstybės, paleidusios vadžias nesugebėjo integruoti emigrantų į savo šalių visuomenes. Tuo atverdamos ne vienam naujai atvykusiam galimybę ir toliau žeminti moteris, žudyti net savus vaikus norėjusius integruotis į demokratinę visuomenę. Toks trumparegiškas naivus požiūris į svetimas, dažniausiai autoritarines ir mačistines  kultūras, kurstė ir kursto  tylų nepasitenkinimą. Jis galiausiai išsiveržė  rasistine  pripažintų politinių partijų forma  Prancūzijoje, Olandijoje, Austrijoje, Vengrijoje. Neonacių judėjimai Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose jų taip pat nestringa, bet skirtumas tas, kad tik prieš šešiasdešimt šešis metus buvo sunaikintas fašizmo siaubas. Sunaikintas?  Na, ir mes patys tik ką išsilaisvinome  iš raudonosios nemažiau rasistinės diktatūros. Išsilaisvinome?

Baltaplaukis, mėlynakis išsigimėlis žudynėmis prieš  niekuo nekaltus vaikus „kovojo“ už neapykantos filosofiją.  „Kovojo“ prieš kitokios spalvos, prieš kitos mąstysenos žmones, prieš demokratinę visuomenę ir jos institucijas. Ar jis atsirado iš niekur? Naivus klausimas.  Čia yra būtina apžvelgti norvegišką – švedišką kontekstą. Švedijoje buvę neo naciai  „Švedijos demokratai“ pateko į Riksdagą. Faktas, kuris neo naciams Skandinavijoje tikriausiai sukėlė pasitikėjimą savimi. Jie yra pilni neapykantos Švedijos imigracijos politika, su kurią dabar bando susitvarkyti Švedijos dešinieji valdžioje. Tačiau visus septyniasdešimt metų buvo imigracija buvo  įtakojama ir formuojama socialdemokratijos, socialistų ir komunistų. Panašus procesas vyko ir vyksta Norvegijoje.  Kad žudikas norvegas pasirinko ne tik valstybines institucijas, bet ir darbo partijos jaunimo stovyklą rodo, kad jis bandė sunaikinti naująjį būsimų politikų potencialą, kuriame buvo daug imigrantų. Tas faktas, kad Švedijos integracijos ministrė nuosaikiųjų partijoje yra kilusi iš Afrikos, gal būt, žudiko psichiką taip pat paveikė.

Bet tai jokiais būdais nereiškia, kad turime sutikti, toleruoti, stovėti šalia ir nuleistomis rankomis stebėti, kaip neapykanta tampa kūnu viešoje erdvėje, aulinių batų trypimu pagrindinės Vilniaus gatvės grindiniu, kai neapykanta tampa užslėptu politiniu žargonu. Savaime aišku, žvilgsnis krypsta į švietimą. Bet jau ne vienas mokytojas ir mokytoja yra pareiškę pasipiktinimą įžūliu Bažnyčios kišimosi su savo nepakantumu kitokiems ir kitai „nekrikščioniškai“ mąstysenai. Bet mokytojai tyli. Kaip atsitiko, kad slogi baimė viešai išsakyti savo nuomonę apima vis daugiau svarbiausių mūsų visuomenės sluoksnių?

Žudikas, deja,  jau dabar tampa internetinių neapykantą skleidžiančių tinklapių gamintojų ir vartotojų dievaičiu.  Žudiko  panaudota filosofo Johno Stuarto Millio citata: "Vienas tikintis žmogus prilygsta jėgai 100 tūkst. žmonių, kurie turi tik interesus" rodo, kaip atskiro, neapykanta alsuojančio  žmogaus nesveikoje psichikoje net ir gražiausi filosofiniai pastebėjimai tampa prielaida smurtui prieš kitą.  Mūsų, tik visai nesenai į demokratinės visuomenės kelią įžengusioje valstybėje tolerancija neapykantos skatintojams turi būti nulinė. Nebent tik norintiems chaoso mūsų valstybėje, norintiems bet kokia kaina siekti valdžios ar joje išlikti, žiauri Norvegijos  tragedija pamoka netaps. Nors prielaidas čia, Lietuvoje, jau turime.