Dešiniųjų švietimo politika suklups ant istorinių tiesų

Paskelbta 2020 lapkričio mėn. 9 d. | 0 koment.

Žymės: TS-LKD, Laisvės partija, I. Šimonytė, V. Nilsson, A. Armonaitė, švietimo politika

Kol politikai leis sau spekuliuoti istorine tiesa balindami neišbalinamas dėmes, tol etišką politinę kultūrą matysime kaip savo ausis. Šiuolaikinę, demokratiniais principais grįstą švietimo politikos ir pedagogikos reformą galėsime pamiršti. Toliau bus velkamasi karbauskių ir dešiniųjų radikalų nurodyta kryptimi. Galiausiai, įstrigsime normaliam žmogui nesuprantamoje, absurdiškoje „gera morale“ grindžiamoje švietimo politikoje.

Štai Laisvės partija savo švietimo politikos reformos programoje rašo: „13. Parengti tautinių mažumų švietimo strategiją, kuria būtų siekiama spręsti ugdymo kokybės netolygumus bei švietimo paslaugų prieinamumo klausimus visoje Lietuvoje.“. Įdomu, kaip konkrečiai Laisvės partija šią programinę nuostatą ruošiasi įgyvendinti? Antraip, nei liberalų ir ypač Laisvės partijos siūloma tikėtinai demokratinio švietimo politika, konservatoriai nesikuklina. TS-LKD Seimo narys A. Ažubalis, svajojantis vėl tapti užsienio reikalų ministru, tiesiai šviesiai propaguoja fašistinę visuomenės švietimo politiką. Jis kalba apie visuomenės apšvietos politiką ir etinių idealų, dorovinių vertybių puoselėjimu paremtą jos auklėjimą. Cituoju: „Gimus ir augant lietuviu, tavęs pirmiausia laukia ne kas kita, o tik pareiga. Pareiga – Tėvynei, Tautai, Bendruomenei, Tradicijai... Teisės taip pat tau bus suteiktos, tačiau jos tavo gyvenime neturės jokios pirmenybės prieš pareigą. Siekis įskiepyti Tautoje tvirtą pajautą, kad laisvės, apie kurias šiandien plačiai šaukiama, yra mužikams, pareiga – lietuviams, turi tapti visuotinu“. (delfi.lt, spalis, 2020). Trumpai tariant, visuomenės švietimo politikos idealas konservatorių akimis - fašistinė Benito „Il Duce“ Musolinio Italija. Įdomu, ar liberalai po tokia švietimo programa pasirašys. Bet kuriuo atveju, dešiniųjų rimtas tarpusavio ideologinis konfliktas švietimo politikos kontekste garantuotas.

Jau daug metų panašaus konservatorių požiūrio į švietimą aukomis tapo skausmingos lietuviams istorinės tiesos niekaip neatitinkančios didvyriškos, pareigingos Lietuvos įvaizdžio. Kalbu apie nevienareikšmiai Lietuvoje traktuojamus 1939, 1940 ir 1941-1944 metų istorinius periodus. Jie tiek skausmingi, o istorinės tiesos atmetimas tiek institucionalizuotas Lietuvos švietimo politikoje, kad Laisvės partijos pareikštas rūpestis visuomenės ir tautinių mažumų demokratine edukacija rizikuoja virsti pasityčiojimu iš jų pačių puikios idėjos.

Minėti istoriniai periodai it karšta bulvė, kurios baidosi ir šalinasi visos Lietuvos politinės partijos in corpore. Tokiu būdu nemalonios istorinės tiesos tapo ideologinių spekuliacijų objektu. Visi iki vieno politikai oficialiai remia jau daugelį metų dešiniųjų formuojamą totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimo politikos modelį, kuriame tiesiogiai pateisinama nacių okupacija. Atseit nacių okupacija ne tokia jau ir bloga, „juk jie kovojo prieš bolševikus“. O kaip žydų persekiojimas ir naikinimas? Juk šiame gėdingame nuosavų piliečių naikinimo procese aktyviai dalyvavo apie keliasdešimt tūkstančių LLV paskirtų pareigūnų „tik perrašinėjusių“ nacių okupantų įsakymus. Perrašinėjo taip efektyviai, kad jų dėka per tris - keturis mėnesius buvo paskersti apie 140 000 lietuvių bendrapiliečiai.

Dešiniųjų skleidžiamos idėjos apie etninių lietuvių kažkokias išskirtines (kitokias nei visų Lietuvos piliečių) pareigas Tėvynei tikrai nepadeda gerinti mūsų visuomenės psichologinį klimatą. Anot psichologės dr. Ruth Reches Holokausto sukeltos traumos vaidina nepaprastai svarbų, psichologinį tapatumą formuojantį vaidmenį. („Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ , Vilnius, 2020 m.). Tačiau dešiniųjų naratyvas atsispindintis istorijos vadovėliuose teigia, kad Lietuvos visuomenė traumuota ir kenčia tik nuo sovietinės okupacijos pasekmių. Deja, Lietuvoje, įžūliai manipuliuojant istorinėmis tiesomis, kuriamas tikrovės neatitinkanti tautos savimonė. O jei tą galima daryti etniniams lietuviams, kodėl to paties negalima lenkų, rusų, žydų ir kitų tautų kilmės Lietuvos piliečiams mažumų istorinio ugdymo kontekste? Todėl būtina klausti, ko siekiama liberalų tautinių mažumų švietimo strategija, kuriai oponuoja konservatoriai?

Tad kol tęsis objektyvios istorinės tiesos atmetimas ir tai atsispindės švietimo politikoje, tol tuo dviprasmiškumu naudosis Kremlius, kals sau politinį kapitalą kvailindamas visus - ir Rusijos piliečius, ir dalį Vakarų visuomenės. Todėl objektyvių, nors ir skausmingų. istorinių tiesų pripažinimas informacinio karo kontekste turi tapti ir nacionalinio saugumo politikos dalimi.

                                                                                      Tęsinys delfi.lt