Demagoginis tango su sąžine

Paskelbta 2018 lapkričio mėn. 7 d. | 0 koment.

Žymės: J. Noreika, V. Valiušaitis, fašizmas, komunizmas, Holokaustas

V. Valiušaičio straipsnis „Melo voratinklyje – antinacistinė ir antisovietinė rezistencija“ skirtas sovietinio dezinformacijos meno analizei. Tikrai reikalinga tema. Bet ir vėl „įtraukiamas“ kpt. J. Noreika, ir vėl argumentuojama taip, lyg jokių dokumentų rodančių J. Noreikos kolaboravimą su naciais, jo karininko priesaikos sulaužymą, jo artimą bendravimą su žydų žudikais neegzistuotų. Deja, tie įrodymai egzistuoja, nori šito ar nenori V. Valiušaitis.

Taigi, paneigiant patvirtintus faktus, nusižengiant moraliniams ir etiniams principams, humanistinėms vertybėms, siekiama demokratinei visuomenei primesti susitepusio didvyrio garbinimą. Taip sąmoningai ar ne reikalaujama pateisinti fašizmo bei nacizmo ideologiją. Tačiau šių ideologijų šlovinimą ar pateisinimą draudžia Lietuvos įstatymai.

Pusiau melas nėra tiesa. Vienas istorikas kaip šaltinis nėra objektyvumo norma. Be sovietinių šaltinių yra aibės kitų, kaip yra ir kitų - sovietinės dezinformacijos nepaveiktų istorikų darbų. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo genocido nusikaltimų apibrėžimo atmetimas nepateisina nusikaltimo. Nacistinės ideologijos šalininkai nagali vadintis antinacistais. II PK metais fašistinės Lietuvos nacionalistų partijos, LAF -o ir LNP “antinacistinis pogrindis“ Lietuvoje buvo toks tylus, kad jis neišgelbėjo nei vieno žydo ir nenukovė nei vieno nacio. O balinti karininko mundurą pateikiant kaip pavyzdį popiežiaus Pijaus XII „tylią“ žydų gelbėjimo politiką yra nepagarba pačiam popiežiui. Mat kpt. J.Noreika ne tik kad neišgelbėjo nei vieno Lietuvos žydo, bet dar ir pusantrų metų buvo atsakingas už žudomų žydų turto grobimą ir vos ne kasdien spaudė rankas žydų žudikams.

Šioje vietoje, remdamiesi V. Valiušaičio mąstymo modeliu, siūlau pažaisti nelinksmą retorinį žaidimą „Sukeiskime vietomis“. Taigi, tiesiai šviesiai: jeigu kpt. J. Noreika būtų buvęs sovietų kolaborantas pusantrų metų atsakingas už įkalintų lietuvių (tikslu nužudyti ir jau masiškai žudomų) prigrobtą turtą ir jo porcialiavimą, ar toks kolaboravimas būtų pateisinamas? Ar būtų pateisintas tokio karininko kasdieninis artimas bendravimas su ką tik tūkstančius lietuvių nužudžiusiais veikėjais? Ar Autorius sutiktų įvardinti antikomunistiniu pogrindžiu organizaciją, kurios karininkai išpažintų komunistinę ideologiją ir nebūtų iššovę nei vieno šūvio prieš komunistinį okupantą? Juk nėra nei vieno dokumento rodančio, įrodančio, kad kažkas bent įsakė karininkui infiltruotis į nacių gretas. Kaip ir nebuvo jokio įsakymo infiltruotis į sovietų armijos gretas, kuriose jis, karininkas, tarnavo 1940 metais. Juk kai kurie kariai ir karininkai tikrai priešinosi jų inkorporavimui į sovietų kariuomenę, todėl sumokėjo už tai laisve arba gyvybe. Ar vis dar Autorius mano, kad nebuvo sulaužyta Lietuvos karininko priesaika? Juk karininkas visada turi pasirinkimą, tai yra Dievo duotą laisvą apsisprendimą. Kaip ir mums šiandiena duotas pasirinkimas, remiantis faktiniais aptariamo asmens veiksmais spręsti, ar anas vertas viešo pagerbimo ir pavyzdžio jaunajai kartai.

Ir šio neliksmo žaidimo pabaigai: o ką, (kaip buvęs sovietinis pilietis), Autorius manytų apie JAV lietuvių istoriką 1968 metais laisvai važinėjantį po Varšuvos pakto teritoriją Rumuniją, Vengriją, Rytų Vokietiją, Čekoslovakiją, Bulgariją? O pasiekęs Lenkiją iš jos laisvai atvyksta net į Lietuvą? Juolab, kad į sovietiją grįžta, anot sovietinio žargono, pabėgusių „buržuazinių nacionalistų“ sūnus. Dar priedo tik ką laisvai pabuvojusį Čekoslovakijoje Prahos pavasario kruvino numalšinimo metu. Taip, kalbu apie istoriką Augustiną Izdelį, regis vienintelį V. Valiušaičio šaltinį, balinantį susitepusį karininką.

Dabar apie šešis V. Valiušaičio keliamus klausimus, į kuriuos pats ir atsako. Norėčiau pateikti savo atsakymus.

• Ar Jonas Noreika, (1946 m. NKVD tardytojams patvirtinęs, kad 1941 m. dalyvavo birželio sukilime ir dirbo Šiaulių apskrities viršininku), buvo kaltinamas talkininkavimu hitleriniams okupantams ir kolaboravimu su naciais? Autorius atsako, kad ne. Anot jo, to meto politinėse bylose tokie kaltinimai buvo „įprasta praktika“. Atsakau: sovietinių 1944 -1953 metų teismų „įprastos praktikos“ buvo kelios. Pavyzdžiui, žydų žudikus sovietų tribunolai įvardindavo „sovietų žmonių žudikais“. Ir jeigu tie žudikai nebuvo partizanai, juos nuteisdavo 5 - 25 metams... už talkinimą nacių okupantams. Partizanus kankino ir šaudė. J. Noreika partizanu nebuvo. Ir žydų pats nešaudė, tokių įrodymų nėra. Įdomu: anksčiau visuose savo straipsniuose ir paskutiniame taip pat su užsidegimu įrodinėjęs sovietų teismų nepatikimumą, Autorius staiga nupsrendžia jais pasitikėti. Kodėl?