Dalis lietuvių springsta nuo neapykantos demokratijai

Paskelbta 2021 birželio mėn. 24 d. | 0 koment.

Žymės: demokratija, Birželio sukilimas, žydai, Gitanas Nausėda, prezidentas

Ar šis reiškinys būdingas tik posovietinei Lietuvai? Tikrai ne. Net ir pažangiausiose šalyse, klestinčiose gerovės valstybėse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, netrūksta fašistuojančių homofobų ir kitokių, vemiančių neapykanta. Tik mūsiškė, „lietuviška“ neapykanta ypatinga tuo, kad ji suranda užtarėjų aukščiausiuose Lietuvos politikų sluoksniuose. Tai politikai, romantizuojantys bei pateisinantys smetoninėje Lietuvoje pradėjusias plisti rasizmo bei fašizmo idėjas. Ir tai daroma visai atvirai: net prezidentas G. Nausėda draugiškai tapšnoja per petį neapykanta sergantiems.

Neapykanta priešui suprantama ir pateisinama, tačiau neapykanta kitokiam ir demokratijai – ne. O kur glūdi tos neapykantos šaknys? Manau, kad iš kartos į kartą perduodamame pyktyje dėl nuolatinio žmonių apgaudinėjimo. Dėl paveldėto socialinio neteisingumo jausmo ir ilgai slopinamų nuoskaudų. Pažvelkime į mūsų istoriją. Štai A. Smetonos ir A. Merkio vyriausybės, žadėjusios amžinai laisvą ir klestinčią Lietuvą, be jokios kovos atidavė ją sovietams. Taip buvo sukeltas dalies tautos pyktis ir neapykanta, kuri krito ne ant tikrųjų kaltininkų. Juk neapkaltinsi savų už tai, kad išdavė. Kad šaunios Lietuvos armijos generolai, mūsiškiai, pasitiko sovietų kariuomenę su gėlėmis, tai yra įsakė savo kariams taisyti okupacinės kariuomenės tankus.

(Visuotinė frustracija dėl kariuomenės neįgalumo iš pradžių išsiliejo į teisėtą keršto akciją prieš bėgančią sovietų armiją. Šią akciją šiandieniniai savęs ir kitų nekentėjai vadina Birželio sukilimu ir amoraliai nori prilyginti Vasario 16-ai ir Kovo 11-ai. Taip diskredituodami Lietuvoje vykusius tikrus sukilimus – 1794, 1861, 1863, 1944 -1952 ir 1988-1991 metais.

Nes kovoti prieš galingas okupacines kariuomenes yra išties nepaprastai drąsu. Tačiau šaudyti į strimgalviais bėgančių sovietinių karių nugaras drąsos nereikia. Sąmoningai nekreipdami dėmesio į esminius skirtumus, kurie vadinamojo Birželio sukilimo niekaip neleidžia statyti į tą pačią eilę su ką tik paminėtais.

Kaip ir nereikėjo drąsos paskersti beginklius Lietuvos žydus. Kaune VII forte juos masiškai žudė K. Škirpos nurodymu organizuotas ir LLV finansuotas TDA batalionas, sudarytas iš dalies sukilėlių). Neapykanta demokratijai taip pat kyla iš baimės imtis atsakomybės už nuosavus sprendimus ir apskritai už nuosavą gyvenimą. Kai pats jautiesi atsakingas, nebegali kaltinti kitų dėl savo nelaimių, neįgyvendintų svajonių. Todėl kai kam lengviau buvo diktatūros laikais, kai galėjai kaltinti vadą, valdžią, saugumą ar dar ką nors. Tačiau prievartos ir viską matančių politrukų nebeliko, bet liko baimė, prisitaikėliškumas, pasiteisinimas – „kiti kalti“. Liko nusikaltimų pateisinimas, suteikus jiems didingą priežastį. Liko padlaižiavimas, išdavystė ir diktatūros nostalgija. Todėl šiandien tolerancija neapykantai tampa valdžioje atsidūrusių vidutinybių manipuliacijos įrankiu.

Mūsų aukščiausios valdžios tolerancija neapykantai visu savo negražumu pasireiškė birželio 15 dieną, Seimui balsavus už rezoliuciją „Dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms 80-ųjų metinių sukakties minėjimo.“ Joje sakoma: „Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, naciai pradėjo vykdyti Lietuvos žydų genocidą, atvėrusį kelią masinėms žudynėms ir smurtui, lėmusį didžiosios dalies žydų bendruomenės netektį.“ Šis aptakus teiginys maskuoja skaudžią tiesą, kad žydų, lyg kokių gyvulių, skerdynes pradėjo Lietuvos naciai, kuriems LAF-o vadas Kazys Škirpa nurodė varyti žydus iš Lietuvos.

Politikai ginasi esą nenorėję „kiršinti tautos“. Šiame šlykščiame parazituojančiame argumente, kurį primetė vadinamieji tautininkai, užkoduotas išankstinis grasinimas visiems, kurie siekia tiesos.

Jo mintį savaip makabriškai suprato Jonas Noreika bei valdemarininkai, kuriems aktyviai padėjo LLV paskirta lietuvių administracija. Seimo nariai atmetė teisėtą Seimo nario E. Zingerio reikalavimą įrašyti į rezoliucijos tekstą kelis (istorikų seniausiai faktais patvirtintus) žodžius, kaip antai „naciai ir jų vietiniai kolaborantai“. Šie žodžiai yra įtvirtinti visose Lietuvos ankstesnėse rezoliucijose ir dekretuose, iškalti akmenyje visose Lietuvos žydų naikinimo vietose.

                                                                                       Tęsinys delfi.lt