Britų nacizmo paranoja? Tada aš vienas iš paranojikų.

Paskelbta 2012 rugpjūčio mėn. 3 d. | 2 koment.

Žymės: britai, nacizmas, paranojikai, Lietuva, sirgaliai, šovinizmas, tauta, A. Breivikas, istorija, M. Grinius, V. Garastas, sirgalių kultūra

lrytas.lt                                                                                        

Vienas paskui kitą pilasi Lietuvos žiniasklaidoje pasipiktinimai dėl esą britų paranojos visur matyti rasistus ar nacius. Kaip atsitiko, kad šalyje, kurią  Vokietijos naciai taip ir nesugebėjo užimti, žmonės tokie jautrūs bet kokioms rasizmo, homofobijos, ksenofobijos, antisemitizmo, antimusulmoniškom  išraiškom? Arba paklausiu kitaip: kaip buvę totalitarinių režimų gyventojai, arba patyrę fašistų okupacijas Europos gyventojai taip greitai pamiršo žiauriausią visų laikų karą, masines žudynes?

Antai Mindaugas Grinius savo straipsnyje, netiesiogiai net siūlo visiškai pamiršti tą apokalipsę. Mat, anot jo, kas ten tie tokie nacistiniai simboliai, nieko tokio, jų niekas net neprisimena. Be to, jie turi visai kitas kultūrines šaknis. Na, o kaip tada su sovietiniais simboliais?   Kokia būtų reakcija? Manau, deja, kad tokia pati. Simboliai, kaip ir pati istorija, miręs reikalas? Arba imamasi visų priemonių pateisinti istorijos lobotomiją šiuo atveju sirgalių arba pačių sportininkų smegeninėje.

Nesigilinsiu į šį konkretų atvejį, tai yra, ar Lietuvos sirgalius  išties rodė nacistinį  sveikinimą, ar ne. Tegul tuo užsiima teisininkai. Nesigilinsiu ir į ne vieną tikrą faktą, kur politkorektiškumas nuvedė iki absurdo. Pavyzdžiui, vienas keturių metų vaikas Londono darželyje paklausė kito vaiko, kodėl jo oda tamsi. Jis, vaikas, tuojau buvo išvadintas rasistu ir jo tėvai turėjo aibes problemų, kol nebuvo įrodyta, jog jie nėra jokie raistai.

Taigi, mane domina klausimas, ar Lietuvos sirgaliai yra avinų banda, ar ne? Kad visus be išimties pasaulio sirgalius vienija bandos jausmas, tai faktas. Kraštutiniai pavyzdžiai tai įrodantys yra tie patys britų ar lenkų,  italų ar rusų „sporto“ chuliganai. Kad sąsajos tarp sporto ir nacionalizmo, sporto bei rasizmo yra plačiai žinomos, taip pat faktas. Tokį galiu priminti Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Vlado Garasto pavyzdžiu, jeigu dar kas prisimena. Garastas išvadino aikštėje žaidžiantį krepšininką juodaodį įžeidžiančiais epitetais. Jam atsiprašius, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tad kokį vaidmenį tame vaidina sirgaliai, kur yra riba tarp didžiavimosi savo tauta ir ksenofobija? Kalbėsiu apie Lietuvą.

Geriausiai žinoma apie krepšinio komandų tuometinės LTSR „Žalgirio“ ir RTFSR „CSKA“ žaidynes. Lietuvoje šios žaidynės virto okupuotos tautos emocijų ir aspiracijų ventiliu Per žaidynes lietuviai  viešai išreikšdavo savo tautines emocijas. Tokios žaidynės konsolidavo tautą. Ar tokios emocijos ką nors turėjo bendro su rasizmu? Ne. Faktai rodo, kad ne. Antraip po išsilaisvinimo iš komunistinės imperijos jungo, etninė rusų mažuma Lietuvoje būtų visai kitaip traktuojama ir su ja būtų priešiškai elgiamasi.

Šiais laikais Lietuvos sirgalių kultūra neiškrenta iš civilizuotų Vakarų sirgalių konteksto. Tai aiškus ženklas šovinistams  ir ksenofobams, kad galima drąsiai didžiuotis savo tautos ir šalies simbolika, neskleidžiant neapykantos kitam. Pasitaiko visko, bet tai nėra tipiška. Lietuvos sirgaliai tuojau po galimo rasistinio išpuolio pareiškė atsiribojantys nuo rasizmo. Sprendimas  teisingas ir – greitas. Tokiam apsisprendimui įtakos turėjo ne kas kita, kaip mūsiškių sirgalių kelionės po pasaulį. Staiga supranti, kad apie tavo miniatiūrinę šalį daugelis nieko nežino, kad kitose šalyse yra tokių pačių šovinistų ir rasistų, kurių išpuoliai nedžiugina nei vieno svečio. Tai supratęs, žmogus turi išmokti civilizuotų elgesio taisyklių. Turi jausti ribą, kurią peržengus, pasekmės gali būti labai skaudžios. Todėl yra tiesiog būtina visiems reklamuojantiems Lietuvą pasaulyje, neprarasti ryšio ne tik su sava kultūra, bet ir su savo šalies politine istorija. Būtina pasidomėti ir svečios šalies kultūra bei istorija, susipažinti su nerašytomis taisyklėmis idant nepatekti į mažų mažiausiai kvailą ar dviprasmišką   padėtį.

Štai ta riba tarp  žinojimo ir  tamsumo, ir paverčia žmones avinų banda arba sąmoningais piliečiais. Dėl kaltinamo sirgalio, beje, tikiuosi, kad jokio išsišokimo nebuvo.

Ar britai išties reaguoja per jautriai?  Juk nukentėjo ne tik mūsiškis sirgalius, kuris gal niekuo ir nenusikalto, bet išprašyti lauk ir graikų bei  vokiečių du sportininkai, kurių rasistiniai  pasisakymai ar netinkamas sportininkui elgesys abejonių niekam nekelia. Mano nuomone, žinant Vakaruose vyraujantį politinį kontekstą, žinant Olimpinių žaidynių viešųjų ryšių galią,  britai reaguoja adekvačiai. Juk vis dar vyksta A. Breiviko teismas, ar pamiršot?  Žmogus, nepatyręs skausmo, neturintis atjautos sugebėjimo, gan greitai leidžia sau atsipalaiduoti ir daryti neapmąstytus pareiškimus.  

Britai reaguoja adekvačiai. Nes jeigu nebūtų reaguota, žinia, šiuo atveju neonaciams ir rasistams būtų galinga: „reklamuokite prieš   TV kameras pasauliui simboliais ir pasisakymais savo rasistines, nacistines idėjas, tiesiogiai palaikykite breivikus,  jūsų už tai niekas nenubaus“. 

Jeigu vis dar po šio straipsnio manysite, kad britai serga nacistine paranoja, tai aš esu vienas iš tokių paranojikų.

Straipsnis įdėtas į kaunozinios.lt