Niekam. Ir visiems. Bet koks bandymas naudotis Romo Kalantos atminimu vienos kažkokios grupės politiniams tikslams pateisinti yra amoralu ir menka. 1972 metais tų, dabar bandančių pasigviešti Lietuvos laisvės simbolį siekiu pateisinti savo nepateisinamą iškrypėlišką teisės, tiesos ir teisingumo supratimą, šalia mūsų nebuvo. Sovietų laikais jie tylėjo. Tuometis muzikos mokytojas Vytautas Landsbergis – taip pat.
Vakar anglų kalba viename prestižiškiausių Europos internetinių leidinių Open democracy portale pasirodė mano kolegės straipsnis "Mob justice in Lithuania: who can stand up to the madding crowd?". Šį portalą skaito milijonai žmonių, iš jo pasiimami įdomiausi straipsniai. Lietuvoje garsus Edwardas Lucas paleido šį straipsnį per visus savo kanalus. Straipsnis vakar tapo skaitomiausių ir populiariausių šiame portale.
Vienas skaitytojas, turėdamas omenyje Klonio gatvės anarchiją, klausė: „Ar mes šia problema užgošime kitas dar didesnes problemas? Kažkas to ir siekia. Bet, juk nesinori visai suskaldyti Lietuvą (...)“. Manau, kad ši problema nei didesnė, nei mažesnė. Ji - esminė. Nes visiškai atitinka vieną politinio elito ir kai kurių žiniasklaidos priemonių požiūrį į mus visus: "Jeigu nori masių simpatijos, papasakok jiems naiviausius ir kvailiausius dalykus". Šio požiūrio autorius? Adolfas Hitleris.
Toks nesuvokiamai žiaurus, visą vaiko ateinantį gyvenimą jį persekiojantis vaizdas pavers tą jų "ginamą" vaiką amžinai psichologiškai sužlugdyta siela. N. Venckienės reikalavimas viešinti vaiko perdavimą prieštarauja Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijai ir - elementariam žmogiškumui. Eilinį kartą vaikas ne šiaip būtų naudojamas lyg koks daiktas, bet siaubingai išnaudojamas visiems matant. Švedijoje N. Venckienė už savo kalbas ir veiksmus prieš vaiką jau sėdėtų už grotų.
Prieš aštuonerius metus vykusi Rolando Pakso apkalta dėl jo - tuometinio prezidento priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, rodos, nuėjo į tolimą praeitį. Tačiau naujausi įvykiai, susiję su neseniai priimta Seimo rinkimų įstatymo pataisa, leidžiančia R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose, vėl sugrąžino eksprezidento vardą į naujienų eilutes. Lemtingas sutapimas: kartu su diskusijomis dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų konstitucingumo, šių dienų visuomenės gyvenimo verpetuose, inteligentų sambūriuose vėl pradeda ryškėti prezidento apkaltos šmėkla. Suprantama, šį kartą jau ne R.Pakso...
Garsusis prezidentės pareiškimas „Už pasisakymus atleidinėti iš darbo? Tik už žodžius aš nieko neatleidinėju” buvo sutiktas be didesnės apžvalgininkų ir šiaip intelektualų reakcijos. Nors ir skelbiama beribės žodžio laisvės idėja, kuri nesukritikuota, turės neigiamas pasekmes visoje visuomenėje.
Susipažinkite: liaudies poezija apie Klonio g. ir visą šią fantasmagorija Dėkoti už tokį genialų įkvėpimą nežinomam poetui reikia Daukanto g. Prezidentei, senai apsisprendžiusiai remti Klonio gatvę iki galo. Arba bent iki rinkimų.