Bernatoniai – nuosaikūs Skandinavijos socdemai? Nemanau

Paskelbta 2017 lapkričio mėn. 19 d. | 4 koment.

Žymės: J. Bernatonis, G. Paluckas, socialdemokratija, marksizmas, komunistai

Pasiskelbusi Lietuvos socialdemokratine darbo partija, buvusi komunistinė nomenklatūra nieko naujo neišrado. Jie pasivogė šį pavadinimą iš 1889 metais susikūrusios Švedijos socialdemokratinės darbo partijos. Tačiau terminas „nuosaikieji socdemai“, kuriuo taip didžiuojasi Juozas Bernatonis, tiek pat originalus, kaip ir niekinė frakcijų koalicija. Tai dar vienas ciniškas pasityčiojimas iš socialdemokratijos. Būtina konstatuoti, kad tas „naujas“ darinys buvo, yra ir bus komunistinės nomenklatūros tęsinys, kurios esminis tikslas išlikti prie valdžios lovio bet kokia kaina. Už tos komunistinės nomenklatūros spekuliacija socialdemokratinėmis idėjomis Lietuvos visuomenė sumokėjo katastrofine pajamų nelygybe, masine emigracija, šimtu tūkstančių žmonių vegetavimu ant skurdo ribos. Kitaip tariant, buvę komunistai apmovė Lietuvą.

Pikčiausia, kad valdant komunistinei nomenklatūrai pasivadinusiai socialdemokratais, socialinio teisingumo kaip nebuvo, taip net ir horizonte nesimato. Pavyzdžiui, nors per pastaruosius 20 metų Lietuva pagal ekonominius rodiklius artėja prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio (nuo 1994 metų jau pasiektas 69 proc. ES vidurkio), lyg užstrigęs, girgždantis patefonas J. Bernatonis aiškina, kad jų darinys tai jau tikrai yra Švedijos socialdemokratų analogas. Tikrai? Pagrįstai abejoju. Pavyzdžiui, Švedijos socialdemokratai yra profsąjungų judėjimo pradininkė. Švedijos profsąjungos tapo gerovės valstybės kūrimo stuburu. Tačiau mūsų buvusi komunistinė nomenklatūra kategoriškai atsisakė atkurti stiprias profsąjungas. Tai buvo ir lieka skaudžiausia Lietuvos darbo žmonėms padaryta klaida.

Priežastis akivaizdi ir aklam: profsąjungos neįmanomos be vidinės demokratijos. O tokios „socialdemokratų“ partijoje niekada nebuvo. Už jos narius viską sprendė keli partijos vadovai. Tikros demokratijos sąlygomis bernatoniai niekuomet nebūtų išgyvenę. Taip ir atsitiko. Tai vienareikšmiškai patvirtina atsikuriančios Lietuvos socialdemokratų partijos narių reakcija naujai LSDP vadovybei plačiai atvėrus duris narių nuomonėms. Pabėgusi iš LSDP komunistinė nomenklatūra visa savo siela suprato, kad atkurtoje socialdemokratinėje partijoje jiems vietos neatsiras.

Gerai, pasižiūrėkime, ką Švedijos socdemai nuveikė per pirmuosius 10 metų gerovės valstybės kūrimo laikotarpį ir suprasite lietuviškųjų „socdemų“ apgavystės mąstą. Jau 1950-1960 metais buvo įteisinti progresiniai mokesčiai, visuotinis sveikatos draudimas, nemokamas mokslas, keturių savaičių atostogos, motinystės draudimas. Lietuvoje „socdemų“ buldozeriu pramušta Darbo kodekso reforma Švedijoje būtų neįmanoma. Šioje vietoje bernatoniai galėjo bent nusikopijuoti Danijos darbuotojų draudimo modelį, kuris, esant lanksčiam darbo kodeksui, garantuoja praradusiam darbą žmogui adekvačią paramą neiškristi už socialinio draudimo tinklo.

Buvusi lietuviškoji komunistinė nomenklatūra pasivadinusi socdemais, taip ir nesugebėjo užtikrinti darbo žmogui oraus pragyvenimo galimybių. Tai patvirtina faktas, kai jiems esant valdžioje 2012-2016 metais kas metais Lietuvą palikdavo apie 50 000 žmonių. Siūlau įdėmiai įsigilinti į J. Bernatonio straipsnį „Kuo mes skirsimės nuo Palucko partijos“ ir pasikabinti jį ant sienos kaip klasikinės demagogijos pavyzdį. Jau dabar ryškėja būsimos „Lietuvos socialdemokratų darbo partijos“ kovos už vietą po saulę priemonės. Jos tiek pat nešvarios, nesąžiningos, ciniškos kaip ir jų komunistinė prigimtis. Vien tik J. Bernatonio straipsnio pavadinimas rodo, kad jis pats ir jo būsimos partijos kolegos vis dar yra įstrigę vieno vado partijos naratyve. Jie net nesuvokia šiuolaikinės vadovavimo delegavimo bei pasitikėjimo bendradarbiais koncepcijos. Matyt, kad visi vadovai buvo muštruojami sovietinėje armijoje ir, savaime, impregnuoti komunistinės nomenklatūros dvasia. Žeminimas, įtarinėjimas, šmeižimas yra neatsiejami demagogo įrankiai. Teiginiai, neva atsikurianti LSDP tapo kairiaisiais radikalais – marksistais niekuo nesiskiriančiais nuo Algirdo Paleckio „socialistų“ iš tos pačios „operos“.

J. Bernatonio kalbėjimas pasiekė cinizmo aukštumų jam pristatant saviškius nuosaikios skandinaviškos socialdemokratijos gynėjais: „Tam, kad apgintume valstybės ir jos žmonių interesus, išsaugotume politinį, ekonominį bei socialinį stabilumą ir išlaikytume kairiojo centro dominavimą, mes paaukojome savo politinę karjerą, nebodami taip greit nesusigaudžiusių žmonių kritikos.“. Atleiskite, ką jie paaukojo? Politinę karjerą? Sėdėdami Seime ir gaudami algą iš mūsų kišenės bent keliolika kartų didesnę už nesiaukojančio pensininko 250 eurų per mėnesį?

Turint tokių draugų priešų nereikia. Jeigu skandinavų socialdemokratai būtų pasirinkę bernatonių „nuosaikios socialdemokratijos“ politiką, jie būtų matę gerovės valstybę kaip savo ausis. O jeigu lietuviškajai komunistinei nomenklatūrai būtų pavykę, tai jau skandinavai masiškai būtų bėgę į Lietuvą ekonominio prieglobsčio. Bet nepavyko, todėl mūsų bendrapiliečiai bėga į Skandinaviją. Šiame kontekste kaip pasityčiojimas skamba J. Bernatonio ironija, esą „marksistų“ rūpestis darbo žmogumi yra atgyvena, o verslas nėra joks išnaudotojas. O ir jokios klasių kovos, jokių skirtingų visuomenės sluoksnių jau nebėra. Taip, šie terminai mums primena sovietinį žargoną, bet, pasiklausius J. Bernatonio, jo kalbėjimas nei kiek nesiskiria nuo jo įrodinėjimo, jog Lietuvoje jau įsivyravo komunizmas.

                                                                                          Tęsinys delfi.lt