Beribio pragmatizmo pamokos

Paskelbta 2013 rugsėjo mėn. 11 d. | 2 koment.

Žymės: Obama, cheminis ginklas, Putinas, Sirija, JAV

Sirijos Gordijaus mazgas – perkirstas. Ir tai padarė ne kas kitas, o JAV prezidentas Barackas Obama. Štai kokius ėjimus gali sugalvoti žmogus, nenorintis veltis į didžiosioms galioms nenaudingą tarpusavio konfliktą. English version here.

            delfi.lt

Juolab, kaip sakė vienas į pensiją išėjęs Izraelio generolas, Sirijoje nevyksta kova tarp blogiečių ir geriečių. Ten vyksta kova tarp blogų, labai blogų ir visiškai blogų. Regis, tokia yra tiesa. Todėl siūlymas konfiskuoti pavojingą cheminių ginklų arsenalą iš Basharo al Sadato rankų nukrito lyg mana iš dangaus. Taip kad, kaip jau esu rašęs ir neklydau, Trečio pasaulinio karo nebus, o Artimuosiuose Rytuose – business as usual.

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry ne šiaip sau mestelėjo į viešumą pasiūlymą konfiskuoti pavojingą Sirijos cheminių ginklų arsenalą. Ant pasiūlymo tuojau užkibo rusai. Apie tai galbūt B.Obama kalbėjosi su V.Putinu per G20 susitikimą. Šiuo metu telefonų linijos kaista nuo pokalbių tarp Rusijos, JAV, Sirijos ir Arabų lygos.

Ir tikrai, sakykite ką norite, bet jeigu ne amerikiečių grasinimas (pro sukąstus dantis) smogti Sirijai, rusai į rankas nesusiimtų. O B.Obama, nors ir labai nenorėdamas, būtų buvęs priverstas ir be Kongreso sutikimo imtis konkrečių veiksmų. Nes JAV grasina tik vieną kartą. Tokia pasaulinio policininko atsakomybė. Ir kas gi nori tapti pasaulio policininku? Bet verčiau JAV nei Rusija ar Kinija.

Taigi JAV prezidentas nepraradęs veido po galimo pralaimėjimo Kongrese, galimai išvengė atstumiančio konflikto. Ir ne tik: jo kolega Rusijoje taip pat išgelbėjo savo munduro garbę. Dabar abu savinsis autorines teises į šį išganingą sprendimą. Kaip ten sako? Ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Bet štai, ta avis visai ne avis, o vilkas. Jeigu nieko ypatingo neatsitiks, dar šimtas tūkstančių sirų bus išžudyta.

Visokio plauko ir politinio svorio Vakarų humanistai toliau dūsaus apie vargšes aukas, rusai trinsis rankas nepraradę (bent laikinai) savo vienintelio placdarmo Artimuosiuose Rytuose, moralūs apžvalgininkai dejuos dėl tokio beribio pragmatizmo, kuris vadinasi cinizmas. Taip, cinizmas ir niekas kita.

Kas laimėjo? Ne demokratijos. Bet ar tai reiškia, kad demokratijos turėtų prisiimti moralinę atsakomybę už žūtis žmonių, karus, už kuriuos tiesioginę atsakomybę neša diktatoriai? Vien tik išgirdę šauksmus „Ne mūsų reikalas!“ mums Lietuvoje turėtų plaukai ant galvos šiauštis. Vėl sugrįžome į skerdynių stebėtojų vaidmenį puikiai suprasdami, jog netekome vilties nelikti ciniškais stebėtojais.

Politinis sutarimas su diktatoriais nenešantis išsigelbėjimą eiliniams žmonėms bet kurioje karo ir diktatorių niokojamoje pasaulio dalyje, - toks sutarimas ne šiaip amoralus, - jis sutrypia demokratijos moralinės viršenybės virš diktatūros imperatyvą.

Tad kuo mes skiriamės nuo žudikų? Juk bendražmogiškai suprantamas humanizmas iš žmogaus reikalauja įsikišimo, ištiesimo pagalbos rankos kritusiam. Taip nesielgiant, abejingumas kito skausmui tampa norma.

Dabar ES ir JAV turėtų surasti svertus tariantis toliau su Rusijos, arabų diktatoriais idant sustabdyti skerdynes Sirijoje. Bet vis atsiranda vienas kitas Nobelio taikos premijos laureatas, kaip antai Adolfas Pérezas Esquivelas visu kuo kaltinantis JAV už kišimąsi „ne į savo reikalus“. Tikriausiai manantis, kad jeigu ne JAV, pasaulyje įsivyrautų rojus.

Taip, žinoma, Irake žudynės tęsiasi, Afganistane - taip pat. Nes nė vienas iš galingųjų negali sau trenkti į krūtinę įrodinėdamas esą jis niekuomet nesusigundė dvigubais standartais. Kitaip tariant, etikai palikus politiką, pasitikėjimas politika ir politikais tampa niekiniu. Tada gatvė ima teisę į savo rankas. Štai tokios yra beribio pragmatizmo pamokos norintiems iš jų mokytis.