Tokio nuolatinio susitaikymo su politikų nusikalbėjimais, kartais turinčiais rimtas pasekmes visuomenės žodžio laisvės suvokimui, rodo intelektualų pasidavimą. Arba pasipūtimą. Maždaug: „prezidentė dažnai nusikalba“, todėl nėra čia ko reaguoti.

Šis Lietuvos Prezidento institucijos pareiškimas, pasak buvusio europarlamentaro profesoriaus Aloyzo Sakalo, išleido džiną iš butelio. Keliais žodžiais buvo smogta tiesiog į žodžio laisvės pamatus. Mums siūloma visiška anarchija, nes atsakomybė už savo žodžius, viešą kalbėjimą netenka galios. Žinia apie beribę žodžio laisvę panaikina bet kokį teisinį žodžio laisvės reguliavimą.

Jeigu galima kalbėti ką nori ir kaip nori, tokio nepateisinamo nei morališkai, nei politiškai kalbėjimo pasekmę jau matome. Žargonu šnekanti ir menkinančius epitetus skirtus savo kolegoms, teismo sprendimų nevykdanti teisėja N. Venckienė jau nebestebina.

Todėl šis pareiškimas tampa ir jau tapo indulgencija bet kam kalbėti bet ką. Mūsų autoritarinį - patriarchalinį mentalitetą garbinančiai daliai visuomenės tokie žodžiai tapo ilgai laukta mana iš dangaus. Nuo šiol psichologiškai savo žmoną kankinantis vyras galės teisintis žodžiais „ką negirdėjai, prezidentė leidžia“. Rasistas ar antisemitas elgsis taip pat.

Toks kalbėjimas yra ženklas biurokratijai nuleisti kartelę, nekreipti dėmesio. Nenustebkite, jeigu vieną dieną kažkoks valdininkas jus išvadins baisiausiais žodžiais, o jūs nieko negalėsite padaryti.

Beribės žodžio laisvės idėja žurnalistams irgi padarė meškos paslaugą. Pastangos skatinti etišką žurnalistiką, žurnalistine etika grįstą kalbėjimą nuėjo šuniui ant uodegos.

Ką belieka galvoti policijos pareigūnams? Dabar jie stovės ir klausysis šlykščiausių keiksmų, žinodami, kad jų rankos surištos. Juk už žodžius nebaudžiama.

Kodėl prezidentė pasirinko kaip tik tokį, beribę žodžio laisvę propaguojantį pasisakymą? Gal tam, kad išsisuktų nuo kritikos už jos viešai rodomą simpatiją vienai visuomenės grupei? Akivaizdūs faktai rodo, kad ji viešai remia N. Venckienės ir Co teismo sprendimo gražinti vaiką teisėtai motinai nevykdymą.

Pasirinkimas remti vieną atskirą visuomenės grupę krečiančioje šalį byloje, rodymas jai aiškią simpatiją, skaldo visuomenę. Kitaip tariant, prezidento institucija neatlieka pagrindinės savo funkcijos – būti visiems teisingu. Toks elgesys prieštarauja Lietuvos Konstitucijos II Skirsnio „Žmogus ir valstybė“ 29 straipsniui: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“.

D. Grybauskaitė padarė nedovanotiną vertybinę - atsakingos demokratijos ir demokratijos principų suvokimo rėmuose - klaidą. Tokio jos kalbėjimo pasekmės sudaro sąlygas vienai grupei žmonių maudytis teisinio nihilizmo garuose. O visiems kitiems belieka baisėtis tokiu teisinio nihilizmo skatinimu, patiems neturint jokių įrankių šią teisinę degradaciją sustabdyti. 

Ar tik belieka lrytas.lt apžvalgininko žodžiais konstatuoti, kad „(...) gausėjantys gatvės rėksniai kelią į valdžios olimpą sėkmingai kloja ne tiktai jų žadami aukso kalnai, „teisybės” triumfas arba šokiai televizijos ekrane, bet ir galutinio teisinio ir moralinio bankroto link vis sparčiau besiritanti valstybė”?