Baltarusija Lietuvai - „Pinigai nesmirda”

Paskelbta 2012 balandžio mėn. 17 d. | 2 koment.

Žymės: Žymės: Baltarusija | Liberalų sąjūdis | Eligijus Masiulis | ES sankcijos | Klaipėdos uostas | Užsienio reikalų komitetas

Pasirodo, kai kurie Lietuvos verslininkai su tuo sutinka. Liberalų sąjūdis, matyt, taip pat. Nes susisiekimo ministras Eligijus Masiulis neprotestuoja prieš įžūlų Baltarusijos ambasadoriaus V. Dražino kalbėjimą: „Atskirai noriu pabrėžti: jei politikai nesikiša ir nesipainioja po kojomis, tai prekybiniai ekonominiai santykiai tarp Baltarusijos ir Lietuvos tik augs“. Matyt, Lietuvos politikai sutiko nesipainioti po kojomis. Liberalų sąjūdžio pirmininkas E. Masiulis lyg aidas kartoja Baltarusijos ambasadoriaus žodžius: „Nereikia painioti gerų ekonominių santykių su politiniu matymu“ .

Baltarusijos ambasadorius (matyt, gerai informuotas) teigia, kad nutraukus pervežimus per Klaipėdą Lietuva prarastų 7 mlrd. litų, galimai darbo netektų apie 4,5 tūkst. Klaipėdos uosto ir su juo susijusių įmonių darbuotojai bei geležinkeliuose - dar apie 3000 žmonių. Preliminariais duomenimis, bedarbių armija Lietuvoje išaugtų dar 12 tūkst. žmonių.

Dar priduriama, kad iš ES kompensacijų už prarastas pajamas laukti beprasmiška. Smūgis žemiau bambos, taip sakant. Bet, kol totalinės sankcijos Baltarusijai dar nepaskelbtos, pabandykime susivokti toje atviro šantažo ir grasinimo Lietuvai situacijoje.

Ant svarstyklių vienoje pusėje - diktatoriaus šantažas, ant kitos - Lietuvos ekonomika, savęs, kaip laisvos tautos suvokimas, demokratinės vertybės bei solidarumas su Baltarusijos tauta, kurios didžioji dalis vis dar patenkinta - o gal priversta jaustis patenkinta - tenykšte padėtimi. Suvokiate disproporciją?

Analogiškoje situacijoje prieš sovietų imperijos griuvimą buvo atsidūrusi Suomija. Nenorėję nervinti didžiojo kaimyno suomiai nusprendė imtis politikos, kuri į istoriją pateko „finliandizacijos“ pavadinimu. Šiurkščiai tariant, ta politika vadinasi „pinigai nesmirda“. Galima daryti biznį su bet kuo, nors ir su pačiu velniu.

Taip mažiausiai pusę Suomijos ekonomikos tapo priklausoma nuo sovietų. Apie 50 metų buvo suvaržyta žodžio laisvė, bet koks kritiškas pasisakymas prieš sovietus. Kai imperija suiro, suomiai atsidūrė ant ledo, nes prarado apie 40 proc. pajamų iš verslo su sovietais. Bet staigiai susiėmė į rankas ir vėl pakilo.

Ar dėl tos „finliandizacijos“ politikos žemė apsivertė? Ne. Ar apsiverstų žemė, jeigu Lietuva, totalinių sankcijų prieš Baltarusiją paskelbimo atveju su sankcijomis nesutiktų? Mes juk galėtume aiškinti, kad esame nedidelis anklavas, įspęstas tarp nostalgijos imperijai nesugebančios atsikratyti Rusijos, tarp vienintelio diktatoriaus Europoje, jau senai laikančio Briuselį už reikiamos vietos, tarp mums vis greičiau priešiška tampančios Lenkijos, kurios pasipūtimo tikrai nesumažins mūsų visų laikų protingiausio prezidento demaršas, taip pat įspęstas tarp mums niekaip nesuprantamos Europos Sąjungos politikos, kartais lyg ir besielgiančios pagal dvigubus standartus, galiausiai juk esame visų pamirštas vargingas Europos užkampis su vos save išmaitinančiais pensininkais ir nesustabdoma emigracija, todėl turime galvoti tik apie save.

Sakinys išėjo ilgas, nes tokia yra užmačia. Mat norima paaiškinti, kodėl pinigai nesmirda. Bepigu keliems intelektualams sapalioti apie demokratines vertybes, apie solidarumą su priespaudoje besikamuojančiomis tautomis. Arba priminimas apie pasaulio solidarumą su mumis mums gyvybiškai svarbiu metu. Bet jie, tie intelektualai, juk sprendimų nepriiminėja ir darbo vietų nekuria.

Tokiame mąstymo fone Seimo Užsienio reikalų komiteto rezoliucija, kritikuojanti Baltarusijos ambasadorių, manantį, kad tarp jo diktatūros ir mūsų demokratijos nėra jokio skirtumo, atrodo kažkaip biurokratiškai. Gal net Užsienio reikalų komiteto pirmininko Emanuelio Zingerio pamąstymai nuskambės lyg šauksmas tyruose ir vargu ar ką nors sugraudins: „Kai kurie mūsų politikai ir verslininkai bando suvaidinti, kad jie nesupranta, jog tampa šaukliais tos šalies santvarkos, kurios vadovavimą uzurpavęs diktatorius giliai niekina tiek ES, tiek Kovo 11-tosios akto esmę. Iš esmės, per bandančią restauruoti Sovietų sąjungos ideologiją Baltarusijos diktatūrą, norima mus truktelėti atgal į posovietinį gyvenimo būdą, nuo kurio mes bandome išsivaduoti jau 22 nepriklausomybės metus“.

Principingai pasakyta. Bet kam mums, vargdieniams, visokie principai? Geriau jau elgtis taip, kaip siūlo gerbiamas Baltarusijos ambasadorius: politikai, nesipainiokite po kojomis, netrukdykite biznio karavanui eiti.

Kai kurie mūsų politikai su tuo sutinka. Dar kartą E. Masiulis: „Lietuva, mano manymu, neturėtų pasyviai stebėti, kas kuriama Briuselio kabinetuose, o aktyviai paaiškinti visą situaciją. ES, man regis, paviršutiniškai žiūri į šią problemą“. Kitaip tariant, Briuseli, diktatoriaus A. Lukašenkos pinigai nesmirda.

Įdėta į lrytas.lt