„Aš joks idiotas. Aš – Lietuvos patriotas!“
Paskelbta 2012 vasario mėn. 9 d. | 72 koment.
Žymės:
patriotas,
tautininkai,
etninis patriotizmas,
skaldymas
Čia cituoju savo humoristinę dainą „Iš patrioto dienoraščio“. Visą dainelę paskelbiau socialiniame tinkle savo forume ir tuojau pat buvau sumaltas į miltus tautininkų iš to agresyvesnio, kraštutinio tarpo. Buvau apkaltintas neapykantos lietuviams ir katalikams kurstymu. Nors traukiančių per dantį pseudo patriotus yra ne vienas. Pasižiūrėkite, ką apie juos kalba V. Landsbergis, J. Erlickas, S. Parulskis ir taip toliau.
Tačiau šie mano argumentai oponentų ausų nepasiekė. Priežastis - nesu Jonas Jonaitis. Tad klausimas: ar patriotizmo sąvoką pasigviešė tik kraštutiniai tautininkai, skinai, ar ir didžioji dalis etninių lietuvių? O gal čia nieko gilesnio? Juk susireikšminę asmenis paprastai neturi humoro jausmo. Siūlau skaitytojui susipažinti su dainelės ištrauka:
„Bažnyčion keliais/ Ištiesta ranka/ Kunigas pamaldžiai/ Tokia Dievo valia / Nežinau ko griebtis/ Į kokią šalį dingt/ Niekam čia manęs nereikia/ Laiks į lempą pilt / Bet aš joks idiotas/ Aš – Lietuvos patriotas“ (Visa daina strps. gale)
Pasisiūliau viešoje erdvėje šių eilių kontekste diskutuoti su vienu tinklaraštininku iš to minėto tarpo jo forume. Noriu pasidžiaugti pastarojo siekiu išlaikyti diskusiją padorumo rėmuose metant lauk antisemitinius kai kurių dalyvių pasisakymus ar asmeniškumus. Pagarba visiškai kitaip manančiam. Bet pastarojo niekaip negalėjau įtikinti traktuoti šį eilėraštuką (dainą), kaip pseudo patriotų kritiką. Tradiciškai įsipaišantį į D. Dolskio kupletų „Bėt mane Brazilija pasveikino šaltai/ Visi pinigai/ Išėjo taip greitai“ arba šiandien „Dviračio žyniuose“ dainuojamų dainuškų tradicijas. Neįtikinau. Atsakymas buvo: „Na, o jeigu aš parašysiu panašų eilėraštuką, bet kalbėsiu (šiuo atveju) apie žydus, tyčiodamasis iš judaizmo. Ar užsigautum?“ Atsakiau, kad galime abu kartu dainuoti abi versijas, bet jeigu jį žeidžia mano požiūris į Bažnyčią, tai tekstą pakeisiu taip: „Bažnyčion, Sinagogon/ Ištiesta ranka/ Šventikai pamaldžiai/ Tokia Dievo valia“. Neįtikinau, nes ne tame esmė. Ją puikiai išreiškia vienas anonimas: ”Žyde, neprimesk ir neformuok savo nuomonės. Aš tikiu- Lietuva atsities, pakils iš kosmopolitizmo liūno ir Tautinė Dvasia vyraus tiek mokyklose, tiek kariuomenėje, tiek visuomenėje.”
Akivaizdu, kad ta tautinė dvasia jos pasekėjų tarpe įgauna rasistinę, šovinistinę, homofobišką, militaristinę ir fašistinę formą. Bet ne vien šioje terpėje patriotizmas siejamas tik su etnine dauguma. Argumentas, esą kalba vyksta tik apie marginalizuotą subkultūrą neatlaiko kritikos. Pernai rinkos tyrimų bendrovės „GfK Custom Research Baltic“ atlikti tyrimai rodo, kad respondentai buvo itin nepalankūs romams, lenkams ir žydams. Romų savo kaimynystėje nenorėtų turėti 87 proc., lenkų – 51 proc., o žydų – 45 proc. respondentų. Atsakiusiųjų, kad „jokio skirtumo“ dėl romų kaimynystės – tik 9 proc., lenkų – 42 proc. o žydų – 46 procentai. Baimę kitokiems patvirtina ir Vilniaus savivaldybės politinės nuostatos trys metus iš eilės suteikiant leidimą kraštutinių tautininkų, nacių ir rasistų maršams Gedimino prospektu, tačiau į tą patį prospektą neįleidžiant kitaip manančių demonstracijų. Pagaliau šią Kovo 11-tąją po ilgų derybų buvo leista prospektu eiti Žmogaus teisių instituto organizuojamai demonstracijai – Laisvės eisena.
Kai kuriam jaunimui ieškant tautinės savasties imponuoja karingumas, karinis sutelktumas. Šiuo jaunimu lengva pasinaudoti manipuliuojant siaurai suprantamu tautiškumu, patriotizmu neva būdingu tik etniniams lietuviams. Nors Lietuvos kariuomenė aiškiai pasisako už pilietinį patriotizmą. Taip pat ir Šaulių Sąjunga yra pasitelkusi savo reklamoje skirtingų kilmių garsesnius Lietuvos piliečius. Tačiau aišku, kad stringa švietimas, kuriame tautinių mažumų įnašas į laisvės ar išsivadavimo kovas nutylimas. Pavyzdžiui, retas mokinys ar net suaugęs žino, kad nuo 1918 metų už Lietuvos laisvę kovojo 3 000 žydų kilmės lietuvių, 23 jų apdovanoti Vyčiaus kryžių ordinais už drąsą. Sovietų laikais hipių judėjime, kurio kulminacija – Romo Kalantos susideginimas, dalyvavo lietuviai, lenkai, žydai, rusai. Gal todėl sovietų laikų Lietuvos hipiai į lietuvio- kovotojo už laisvę naratyvą nepatenka?
Šiandien ne vienas kairys ar dešinys intelektualas pastebi, kad Lietuva artėja link kryžkelės, dvasinio lūžio. Kartos ir mentalitetas keičiasi. Atsirado techninės ir fizinės galimybės patirti kitas kultūras, lyginti jas su savąja. Nori nenori žmogus priverstas mąstyti, rinktis. Tas politinis - socialinis žmogaus ir visuomenės kitimo procesas tampa iššūkiu, verčiančiu kaip tik šiandien rinktis puses. Vienoje pusėje asmeninės ir pilietinės laisvės siekis. Laisvės nuo religinių dogmų, primityvaus populizmo bei manipuliacijų, nuo ksenofobijos, kraštutinio nacionalizmo, nuo valstybės kaip individo uzurpatoriaus. Ta pusė nori ne butaforinės, bet tikros pagarbos savarankiškam individui, piliečiui, demokratiniams atviros visuomenės principams. Tik toks požiūris gali ilgainiui garantuoti korupcijos mažėjimą, pasitikėjimą nepriklausomiems teismams ir aplamai valstybės institucijoms. Ta pusė netapatina tautiškumą su uždarumu, patriotizmą tik su etnine grupe.
Na, o kita pusė? Žmogaus psichologija nepasiduoda vartotojiškam įsitikinimui, esą viską staigiai galima pakeisti, tame tarpe per kelis metus - šimtus metų priespaudoje susiklosčiusią asmeninės atsakomybės stoką ir nelaisvės mentalitetą. Pastarieji vis dar kankina daugelį. Bet tuo pačiu mazochistiškai tą nelaisvės mentalitetą išpažįsta, jame mato asmenino gyvenimo ir valstybės stabilumą. Nesąžiningi mūsų visų gyvenimą įtakojantys politikai tai gerai suvokia ir tuo manipuliuoja. Tuo atitolindami būtiną mūsų visuomenės transformaciją išlikimo ateityje vardan. Tokios neatsakingos politikos ekonominės ir psichologinės pasekmės – šimtai tūkstančių emigravusiųjų.
Patriotizmas siejamas tik su etnine grupe atstumia. Lietuvai nepavyks išvengti darbo imigracijos iš kitų šalių ir kultūrų. Jeigu nenorime sudaryti sąlygų etniniam uždarumui, kurio pasekmes matome kai kuriose ES šalyse, tai vietinės etninės mažumos ir naujai atvykusieji turi jaustis mūsų šalies piliečiais, o ne svetimais.
Kad taip neatsitiktų, negalima patriotizmą tapatinti su viena etnine grupe. Toks skaldymas, susiskaldymas mūsų valstybei nenaudingas, ydingas ir pavojingas.
Strpsn. įdėtas į lrytas.lt
Daina:
Vokietijon išbildėjau/ Anglijoj buvau, / Airiją pasiekęs/ Špygą ten gavau./ Per Atlantą į Perų/ Triumuose plaukiau, / Bet aplankęs prostitutes/ Pėsčias sugrįžau / Aš joks idiotas, Aš – Lietuvos patriotas.
Jau kaiman sugrįžęs/ Žmoną bučiavau, /Aplink vaikučių krūvos / Ar mano nežinau / Bėgu pas premjerą/ Gelbėki, prašau, / Jis man vis kartoja/ Krizės nematau / Bet aš joks idiotas/ Aš juk patriotas/
Bažnyčion, Sinagogon / Ištiesta ranka/ Šventikai pamaldžiai/ Tokia Dievo valia /Nežinau ko griebtis/ Į kokią šalį dingt/ Niekam čia manęs nereikia/ Laiks į lempą pilt / Bet aš joks idiotas/ Aš – Lietuvos patriotas