Ar vardan „didžiosios idėjos“ galima nusidėti?

Paskelbta 2019 liepos mėn. 10 d. | 0 koment.

Žymės: K. Škirpa, K. Šeraitė, J. Noreika, V. Valiušaitis

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narės Kamilės Šeraitės nuomone vardan „didžiosios idėjos“ galima varyti lauk iš Tėvynės dalį savo šalies piliečių ir už tai to variusio garbei pavadinti jo vardu visą gatvę. Kaip tik varyti žydus lauk pasirinko K. Škirpa naudodamas nacistinę rasizmo ideologiją - iš meilės Lietuvai. Taip pat - iš meilės Lietuvai - Maskvos saulę nešusieji pasirinko bolševikinę ideologiją. Tad pavadinkime gatves ir jų vardais. Nes ir jie nežudė.

Susipažinus su Kamilės Šeraitės nuomone likau nemaloniai nustebintas. Išugdyta demokratinės Lietuvos jaunoji politikė nesugeba įžvelgti ginčo „verti K. Škirpa ir J. Noreika herojizavimo ar ne?“ problemos esmės. Autorė, kaip ir jos idėjinis koučeris Vidmantas Valiušaitis, sąmoningai ar ne, propaguoja amoralią diktatūrų ideologiją teigiančią, kad vardan didžiųjų idėjų galimi bet kokie nusikaltimai žmoniškumui.

Tiesą sakant, šis komentaras skirtas V. Valiušaičiui ir „Valiušaičio frontui“ kurio „viskas reliatyvu“ argumentacija nekritiškai remiasi K. Šeraitė. „Valiušaičio fronto“ argumentai puikiai žinomi: „K. Škirpa dirbo vardan Lietuvos“, „K. Škirpa nebuvo antisemtitas“, „Jis buvo antinacis“. „Jis draudė žudyti žydus“, „Neįrodytas dokumentų autentiškumas“, „Negalima spręsti apie tuos laikus iš mūsų šiandienos žinojimo bokštų“, „Istorikas Augustinas Idzelis vienintelis patikimas šaltinis“, „Kritikai nieko nežino ir nesupranta“. Šiuo paskutiniu argumentu nepadoriai žeminami visi iki vieno kritikai. Jie taip pat kaltinami jiems esant V. Putino režimo įrankiais. Taip ir kvepia bolševikine priešų paieška!

 Taigi, K. Škirpos veikla Lietuvos naudai ir atsidavimas Tėvynei neginčijami. Taip pat neginčijamas jo siekis naudotis sovietais, kai manė, kad tai naudinga Lietuvai. Tas pat su jo manymu, kad nacistinė Vokietija sugrąžins Lietuvai nepriklausomybę. Tačiau antraip nei bando įrodinėti K. Škirpos gynėjai, neabejotini dokumentai rodo, kad K. Škirpa sąmoningai pasirinko antisemitinę propagandą idant įsiteikti naciams. Deja, dokumentai rodo, kad šis įsiteikimas nebuvo vien tik lūpų prisipažinimas. Pavyzdžiui, 1940 m. gruodžio 5 d. rotatoriumi 800 egzempliorių tiražu padauginta LAF-o, kurio vadas buvo K. Škirpa, paruošta apžvalga „Iš bolševikinės vergijos į naująją Lietuvą“. Joje išvardintos prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“.

„Valiušaičio frontas“ sąmoningai nutyli visą šūsnį dokumentų rodančių asmeninius susirašinėjimus ir susitikimus su Lietuvos ambasadoriais Italijoje Stasiu Lozoraičiu, Petru Klimu Paryžiuje, Eduardu Turausku dirbusiu diplomatu Berne redaguojant laišką sukilėliams su kvietimu varyti žydus lauk bei formuojant LAF-o programą. Viso buvo dirbta su dvidešimčia laiško variantų. Ir ne, dokumentai nėra suklastoti, nebent JAV profesorius istorikas Saulius Sužiedėlis, studijavęs E. Turausko archyvus Standfordo universitete (JAV), buvo KGB agentas. Matyt ir garsus Lietuvos tarpukario diplomatas Eduardas Turauskas (1896–1966) ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys tampriai dirbęs su K. Škirpa taip pat buvo koks nors Mosado agentas, kuriam K. Škirpa kažkodėl siuntinėjo dalį savo dokumentų originalus. Pateikiu komentaro gale K. Škirpos rašto originalą, kuriuos pats K. Škirpa, rašydamas JAV savo memuarus, klastojo. 1951 m. Kazys Škirpa šį dokumentą mini savo prisiminimuose be antižydiškų teiginių. Dokumente išbraukta 16 eilutė su antižydišku tekstu. (Žiūrėti nesutvarkytus K. Škirpos dokumentus M. Mažvydo bibliotekoje.

Ar nebūtų sunku K. Šeraitei apsilankyti bibliotekoje? Visas jo archyvas yra gautas prieš dvidešimt metų iš JAV, kai KGB Lietuvoje nei kvapo nebuvo. Tiek apie „netikrus“ dokumentus). Iki savo mirties K. Škirpa nelietė žydų likimo temos.

Svarbu suvokti JAV tuo metu vyraujantį baimės tarp išeivių iš Lietuvos kontekstą. Akivaizdu, kad į JAV pabėgę kai kurie Lietuvos politiniai veikėjai veikę nacių okupacijos metais prieš Lietuvos žydus, taip pat ir nusikaltėliai žmoniškumui klastojo bet kokias nuorodas į savo pro nacinę veiklą. Šeštas dešimtmetis juk buvo aktyvaus Izraelio žvalgybų nacių nusikaltėlių gaudymo metas. Holokausto vykdytojo A. Eichmano sugavimas ir pakarimas sudrebino nacių nusikaltėlius JAV ir Pietų Amerikoje, sovietuose vyko teismai prieš žydų skerdikus. Todėl kai kurių pabėgėlių iš Lietuvos savęs balinimas suprantamas.

Cituoju K. Šeraitę: „Vienas iš LAF pasiuntinių, įveikusių šią sieną, pasiekusių Berlyną ir vėl grįžusių į Lietuvą, buvo Mykolas Naujokaitis, Vilniaus LAF štabo narys. Jis yra palikęs „liudijantį pareiškimą“ su priesaika, patvirtintą Kalifornijos notaro Stephen C. Clark, kuriame sakoma, kad „nei Kauno LAF štabas, nei Vilniaus LAF štabas, nei sudarytas Vyriausias LAF štabas nerašė jokių raštiškų atsišaukimų ir perspėjo visus, kad neplatintų ir nedaugintų neaiškios kilmės pasirodančius atsišaukimus“.

Gerbiama K. Šeraite, reikėjo būti savižudžiu, kad prisipažinti JAV administracijai, kad Berlyno LAF- as vadovaujamas K. Škirpos varė žydus iš Lietuvos, o LAF-o voldemarininkai Lietuvoje dalyvavo masinėse žydų žudynėse. Pasiskaitykite, prašau, šią nepaneigiamą informaciją: 1941 m. kovo 24 dieną datuoti griežtai slapti „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ kuriuos Kazys Škirpa savo bute davė ypatingajam Vilniaus ryšininkui Mykolui Naujokaičiui paskaityti, kad juos perduotų žodžiu. Devyniolikos puslapių dokumentas išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir ta proga išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų. Šiems tikslams įgyvendinti buvo kuriamas Tautos darbo apsaugos batalionas. . Šis batalionas, sutrumpintai TDA, sušaudė dešimtis tūkstančių žydų.

                                                                                          Tęsinys delfi.lt