Ar Izraelis puls Iraną?

Paskelbta 2012 vasario mėn. 21 d. | 2 koment.

Žymės: Iranas, Izraelis, kolektyvinė patirtis, karas, emocijos

Beveik visų karų pagrindas – emocijos. Baimė, neapykanta, šmeižtas, grėsmė, patriotizmas, nacionalizmas.  Kiek tos emocijos turėjo rimto pagrindo ar buvo perdėtos, parodo tų karų pasekmės ir laikas. Ar Irano ir Izraelio kol kas žodinis konfliktas virs tikru Izraelio karu prieš Iraną, priklausys nuo Izraelio vadovų ir izraeliečių gebėjimo skirti emocijas nuo konkrečios, rimtos grėsmės. Šiame straipsnyje kalbėsiu tik apie Izraelio psichologinę būseną neatsiejamą nuo žydų istorinės patirties.

Taigi, šios temos kontekste klausimas, ar Iranas pultų naikinti Izraelį nėra esminis. Ta esmė glūdi kitame klausime: ar Izraelis ir pasaulio žydai tiki pastoviais Irano grasinimais nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus?  Reikia  suvokti, kad žydai yra įkalinti ne tik istorinėje kolektyvinėje kančioje, Holokausto patirtyje, bet ir įkalinti  nežydų  kelių tūkstančių metų kolektyvinėje neapykantoje. Tam, kad nežydui suvokti tokią psichologinę  būseną, reikia visai nedaug, - empatijos, atijautos gebėjimo. Jeigu tas gebėjimas  nėra dorybė, tai kas tai tada? Atsakymas į antraštės klausimą glūdi žydų tautos istorinėje patirtyje.

Vienas Izraelio apžvalgininkas Chemi Shalev kalbėdamas apie žydus persekiojančią traumą Hitlerio sprendimo sunaikinti žydų tautą ir Irano prezidento šūkiais sunaikinti Izraelį kontekste pastebėjo: „Galu gale, Hitleris nuo visų  kitų  skyrėsi ne motyvacija, ne ketinimas sunaikinti žydus, bet tuo faktu, kad jis turėjo lėšų ir galimybių tai padaryti. Kai Iranas įsigis atominę bombą, jam atsiras galimybė sunaikinti  Izraelį.  Nei vienas  racionalus šiuolaikinio Izraelio lyderis, žinodamas, jog  Izraelis tiesiogine šio žodžio prasme pakilo iš Holokausto pelenų,  niekada neleis, kad taip atsitiktų“.

Kitaip tariant, praeities neigiama kolektyvinė patirtis ir atmintis formuoja šiuolaikinius politinius sprendimus. Izraelis negali nepastebėti fakto, kad  Iranas,  konkuruodamas su Turkija dėl įtakos musulmonų pasauliui Vidurio ir Artimuosiuose Rytuose,  pozicionuoja save kaip šalis nebijanti imtis bet kokių priemonių apginti musulmonus nuo JAV, Izraelio ir Vakarų. Kirtis ant „ bet kokių priemonių“.  Ir Irano vadovai apie tai pastoviai kalba. Jie nesenai pakartojo tai  susitikime su Hamas teroristų organizacijos vadovu, apsilankiusiu Irane.

Tokiais pareiškimais Izraelis psichologine prasme  pastoviai yra stumiamas į kampą. Matyt, Iranas siekia, kad Izraelis mirkteltų pirmas. Izraelio padėtis šiandienos sparčiai besikenčiančiame politiniame kaimynų landšafte nepavydėtina.  Izraelio vadovybė nerimauja dėl Sirijos valdžios žlugimo pasekmių, nes teigiama, kad Sirijoje yra didelis kiekis biologinio ir cheminio ginklo. Tie ginklai  galėtų patekti Hezbollah teroristams Libane. Sirijos režimui karas su Izraeliu būtų labai parankus. Neveltui visai nesenai Iranas persiuntė Assadui vieną milijardą  dolerių. Jau šiandien Izraelio link, anot Izraelio karinės žvalgybos, nukreiptos  200 000 raketų. Kad  tos pačios arabų valstybės, tik ir trokštančios sustabdyti Iraną nuo jo įtakos plytimo regione parems netiesiogiai Izraelio  galima puolimą prieš Iraną, žinant, kad kaimyninėse šalyse vyksta revoliucijos, sunku patikėti. Jau dabar šios valstybės staiga atsidūrė viename vežime su JAV ir ES, vežime, kuris bandys apvažiuoti  JT Saugumo tarybos nesėkmingą bandymą imtis rimtų priemonių prieš Siriją. Arabų šalių revoliucingai nusiteikusi gatvė Izraelio nepalaiko, o į bet kokį bendradarbiavimą su JAV žiūri kreivai. 

Ar Izraelio politinis ir karinis elitas vis dar skiria tikrovę nuo emocijų?  Izraelio karo ir saugumo ekspertai, aukščiausieji karo ir žvalgybų vadai yra nusistatę prieš Irano puolimą.  Izraelio premjeras B. Netanyahu nurodė visoms institucijoms kalbančioms apie Iraną nuleisti garą savo pareiškimuose. Aiškiai suvokiamos tokio puolimo pasekmes regionui. Toks balansuotas  požiūris  tęsis tol, kol Izraelis žinos, kad yra ne vienas. Tol, kol  JAV ir Europa rodys tikrą, o ne menamą  ryžtą (rimtos sankcijos Iranui) apsaugoti Izraelį ir visą regioną nuo Irano su atomine bomba. 

Ar Izraelis gali pasitikėti Rusijos parama? Juk vos ne pora milijonų Izraelio piliečių yra emigrantai iš Rusijos. Tiesa, jie nėra rusai, jie yra žydų kilmės. Sirijos atveju jau žinome, kad  Rusija, (ir Kinija)  patys bijodami  (teoriškai) galimų sankcijų prieš juos pačius jiems žudant čečėnus, tibetiečius ar dar ką nors,  nesiėmė  jokių priemonių prieš Siriją. Tai aiškus ženklas, kad Izraelis nebus remiamas. Egiptas? Musulmonų brolija turėsianti daugumą Egipto parlamente jau aiškina, kad taikos susitarimas su Izraeliu beprasmis, nes sudarytas diktatorių laikais. Jeigu taikos sutartis bus nutraukta, Izraelyje tai bus traktuojama kaip  karo paskelbimas.

Ir net tokioje sunkioje padėtyje, pasak vieno žymiausių Izraelio GLORIA Artimųjų Rytų tyrimo centro ekspertų profesoriaus Barry Rubino, Izraelis neatakuos Irano: „Manau, atsakymas yra paprastas: Izraelio lyderiai negarsins galimų planų prieš  Iraną ir tai bus  žinia Jungtinėms Valstijoms ir Europai imtis kuo ryžtingesnių priemonių, kad toks puolimas nebūtų reikalingas.  Kalbama, kad Iranas gali būti puolamas, bet tokio sprendimo nėra. Taigi, ar Izraelis atakuos  Iraną? Atsakymas yra – ne“.

Tačiau profesoriaus Barry Rubino spėjimas gali ir nepasitvirtinti.  Mat žodinis gąsdinimas sunaikinimu yra viena, bet įsigijimas totalinės sunaikinimo priemonės tam gąsdinimui galimai įgyvendinti, kaip rodo istorija, yra kita.  Įspeisto į kampą Izraelio atkirtis karine prasme turėtų būti toks galingas, kad niekam bent dešimt metų į priekį nekiltų mintis dar kartą grasinti Izraeliui sunaikinimu. Izraelis tokias dvasines ir karines galimybes turi su kaupu.  Ir, Izraelis, nors  jau šiandien realistiškai prognozuoja  puolimo prieš Iraną galimas pasekmes,  puls Iraną tik tuo atveju,  jeigu Izraelis ir pasaulio žydai suvoks, kaip jau esu sakęs, kad jie lieka vieni, palikti likimo valiai. Taip pat, kaip ir tada, prieš septyniasdešimt metų.

Kad Lietuvos pilietis suprastų tokią psichologinę būseną, reikėtų įsivaizduoti save gyvenantį prie tokio kaimyno, kuris metų metais kartotų, jog Lietuva yra pavojinga pasauliui anomalija. Todėl tokią reikia visiškai sunaikinti. Ir jeigu jau būtų  atsitikę taip, kad prieš kokius septyniasdešimt metų bent pusantro milijonų lietuvių  (vien tik todėl, kad jie yra lietuviai) būtų buvę sugrūsti į dujų kameras, kokį sprendimą priimtų Lietuva? Pagalvokime apie tai.

strpsn. publikuotas lrytas.lt