Ar ES degraduos be krikščioniškojo pamato?

Paskelbta 2012 kovo mėn. 29 d. | 2 koment.

Žymės: krikščionybė, liberalizmas, ES, neo konservatoriai, Tomas Akvinas, TS-LKD, pasaulietinė politika, Katalikų Bažnyčia

Viešoje erdvėje vis dažniau pasirodo straipsniai perspėjantys apie ES tautų degradavimą. Esą tokia tendencija yra ES atsisakymo paskelbti  ES Konstitucijoje krikščionybę dvasiniu ir istoriniu Europos paveldu pasekmė. Norint atsakyti į tokius teiginius, reikėtų pamąstyti apie klausimus tarpusavyje susietus į trys  grupes. Pirma grupė:  kodėl krikščionybė tapo tokia atstumianti, kad krikščioniškosios Europos  gyventojai  masiškai nuo jos nusisuka?  Juk visiškai aišku, kad atimti tikėjimą iš giliai tikinčio gali tik abejonė tuo tikėjimo prasmingumu. Katalikiškoji Ispanija, net ir ji pritarė tokiai Konstitucijai.  

Šiuolaikinės Vakarų ES valstybės ne be reikalo  atsisakė įtraukti į ES Konstituciją krikščionybę kaip dvasinį šios sąjungos paveldą, moralinį autoritetą. Kodėl?  Autoritetams nėra lengva šiais laikais. Ypač tiems,  manantiems turinčiais moralinio pasipiktinimo privilegiją ir jo monopolį. Reikėtų sutarti, kas tai yra. Trumpai tariant, tai moralinė pozicija, kurią kritikuojant sąžinei tampa neramu. Bet tas ar tie turintys tokį moralinio pasipiktinimo privilegijos monopolį, patys  turi būti švaresni už sniegą. Antraip, nors ir iš principo teisūs, bus apkaltinti veidmainyste. O veidmainystė atstumia.  Mat verčiau tikima mokančiu meluoti, nei nesugebančiu sakyti tiesos.

Jau kuris laikas Lietuvoje vyksta  Šv. Tomo Akviniečio minties sąmoningas atgaivinimas. Šis trylikto   amžiaus katalikas filosofas tampa  neo konservatyviųjų intelektualų  ramsčių ir skydu nuo šiuolaikinės, jų supratimu,  europietį persekiojančios beprasmybės ir dvasinės degradacijos. Tikinama, kad tomizmas turėtų tapti krikščionybės svarbos atgaivinimo dvasinis -  intelektualinis pagrindas. Maždaug kaip politinės partijos ideologija. Sugretinimas ne šiaip sau, nes aiškiai išsakomos aspiracijos paversti krikščionybe politine jėga. Nors kunigų dalyvavimas partinėje, politinėje ir rinkimų veikloje ypač apribotas po visuotinio Vatikano II susirinkimo 1965 m.

Straipsnio tikslas  nėra gilintis į  Tomas Akviniečio filosofiją Dievo ir etikos tema. Tiesiog, jeigu tomizmas naudojamas kaip politinė ideologija, tai atkreipsiu dėmesį į šios ideologijos kai kuriuos aspektus, rodančius tokios ideologijos neatitikimą šiuolaikinės liberalios demokratijos kertiniams principams. Tai ir atsakytų į klausimą, kodėl ES Konstitucijoje neakcentuojamas krikščionybės vaidmuo.  Taigi, šiuolaikinio pasauliečio ir demokrato  galva, krikščionybės ideologas. Tomas Akvinietis turėjo  vieną rimtą problemą: eretikus jis siūlė žudyti. (Thomas Aquinas: Summa Theologica, Summa, II–II, Q.11, art.3).  Kitaip tariant, atsikratyti visų  kitaip manančių, šiuolaikiškai – disidentų, juos nužudant. Vienas pirmųjų po kelių amžių ant laužo būtų turėjęs sulaukti  galo filosofas René Descartes,  pareiškęs ereziją  Cogito ergo sum – mąstau, vadinasi esu. (R. Descartes: Discourse on Method).  

Būtina, mūsų diskusijos kontekste, paminėti  Tomo Akviniečio  požiūrį į Bažnyčios ir Valstybės kompetencijų pasidalijimą, taip pat  į gamtą, žmogų ir jo racionalumą: “Dievas pasirodo per gamtą. Norint pažinti Dievą, reikia studijuoti gamtą“.  Tai, ką ir ėmėsi daryti tų laikų ir daro šių laikų mokslininkai. Skirtumas tik tas, kad tų laikų mokslininkai galėjo baigti savo mokslus ant laužo. Ką noriu tuo pasakyti? O gi  tai, kad po Kristaus mirties du tūkstančius metų krikščionybe buvo naudojamasi kaip politiniu įrankiu. Ne,  Dievas čia nieko dėtas, - aplinka kalta.   Viena vertus Romos Bažnyčia  galėjo pagrįstai baisėtis actekų žmonių aukojimu dievams, tačiau kitą vertus nusisukti nuo arba tiesiogiai dalyvauti tų indėnų, musulmonų, kitų „barbarų“ ir savų „eretikų“, žydų bei  nekatalikų  kankinimuose ir egzekucijose.

Šalutinis pastebėjimas: kaip šventuoju galėjo tapti kitaip manančius siūlęs žudyti žmogus? Remiantis mūsų šiuolaikiškai suprantama etika ir morale, koks bebebūtų protingas žmogus, kitą siūlęs žudyti ar nekęsti savo mokymuose (šiais laikais tai vadinama neapykantos kurstymu),  negalėtų mūsų laikais tapti šventuoju. Arba moraliniu autoritetu. bet Lietuvoje tai tampa madinga. Pavyzdžiui per BTV mačiau žurnalistą  Raigardą Musnicką kalbinantį žiaurios banditų gaujos vadeivą kalėjime. Mat R. Musnickas norėjo sužinti, o gal manė, kad ir žiūrovai  kartu su juo trokšta sužinoti  ką nors labai protingo  apie Garliavos įvykius iš žudiko lūpų. (!). Sekantis logiškas žingsnis būtų patarimas premjerui A.  Kubiliui ir finansų ministrei I. Šimonytei pasikalbėti su amžiaus aferistu B. Madoffu ir juo remiantis pateikti Seimui dar vieną mokesčių reformą.  Iš to paties, bet realaus absurdo, tai Seimo narys, TS-LKD frakcijos narys   S. Stoma  prieš  keletą metų atsėdėjęs kalėjime  už finansines machinacijas. Dabar jis yra  Audito komiteto narys. (!).  Krikdemai? Jie tyli. 

Taigi, loginė išdava šio Bažnyčios politikavimo, tai religijos ir politikos amorali simbiozė logiškai virstanti  religine diktatūra. Šiuolaikinis žmogus žino galutinį tos religijos ir politikos simbiozės rezultatą:  Iranas, Saudo Arabija ir  t.t.

Šiuolaikinis žmogus taip pat prisimena dvi siaubingas diktatūras: fašizmą ir komunizmą. Ar jų atsiradimo priežastis yra europiečio atsiribojimas nuo su politika perpintos religijos? O gal atvirkščiai, dėl  dviejų tūkstančių metų  nesugebėjimo šito padaryti ir tos katastrofos buvo logiškas to amoralaus dualizmo rezultatas?  Kodėl nesuveikė Tomo Akviniečio šūkis: „Kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui!“?  Na, taip pirmais sušuko Jėzus Kristus. Bet mintis buvo tokia ir tai atskira  tema, o klausimus palieku neatsakytus. Mano asmeniniu įsitikinimu ES valstybės, puikiai pažindamos Europos religijos ir pasaulietinės politikos persipynimo istoriją ir jos pasekmes,  pasielgė teisingai teigdamos, jog  Dievas yra kiekvieno atskiro asmens reikalas. Tuo  norintiems tapti  tarpininkais tarp Dievo ir žmogaus sakoma, kad visų pirma reikėtų savo tarpininkavimo idėjas sutikrinti  su šiuolaikinės demokratijos principais, žmogaus teisėmis, vyrų ir moterų lygiomis teisėmis, atkreipti dėmesį į teisę į laisvą apsisprendimą nebūti  pervažiuotam religiniu viduramžių  dogmų buldozeriumi. Kaip tik nuo šios vietos – nuo krikščioniškos moralės be politinių aspiracijų galima pradėti rimtą ir tikėtinai vaisingą bei naudingą visuomenei  dialogą su Dievo tarnais žemėje  save pasiskyrusiais.  Juo labiau, kad  niekas nekvestionuoja krikščioniškosios įtakos, pavyzdžiui, socialinės atsakomybės sampratai.  Čia reikėtų pabrėžti:  pradėti dialogą ir su katalikais, ir su protestantais. Pastariesiems turime dėkoti už kapitalizmą ir tą gerovę, kurią atnešė jų stropumas. Ne Ispanija, ne Portugalija, ne Italija, ne  Graikija, bet protestantiška Vokietija, tapusi Europos varomuoju  ekonominių varikliu, šiandien  gelbėja Europą.

Antra klausimų grupė bus gvildenama sekančiame straipsnyje:  Ar galima apkaltinti, pavyzdžiui,  I. Kanto, A. Smitho, 1793 metų Prancūzijos Konstitucijos minties kultūrą ES valstybių gyventojų  vedimu nužmoginančio modernizmo link? Ta minties kultūra lyg ir persunkta  ES Konstitucija, Europos žmogaus teisių konvencija, Europos žmogaus teisių teismas, kitos svarbios demokratinės ES institucijos.  Kodėl liberalios vertybės, liberalizmas verčiamas baubu? Juk vis garsiau teigiama, kad nusigręžimas nuo katalikiškai suprantamos krikščionybės  ir ją atstovaujančios Romos Bažnyčios dvasiškai silpnina, degeneruoja (krikščionių neo konservatorių žodžiais tariant)  ES pilietį. Pasaulietinė, liberali demokratinė  valstybė net įvardijama velniu.   Betgi  krikščionybė vadovavo Europos žmogaus protui 2000 metų! Kur dingo savikritika? Šiuos klausimus apžvelgsiu  sekančiame straipsnyje.