Nubraukiu šalin kaltės jausmą. Kitas klausimas: kur bėgti? Užmetu akį į turistinių kelionių pirmą pasitaikiusią reklamą. Skaitau: „Aštuonių dienų kelionė į Paryžių. Ekskursija autobusu: Bastilijos aikštė su Liepos kolona ir Bastilijos Opera, Paryžiaus lopšys – Sitė sala su Dievo Motinos katedra, Panteonas, Liuksemburgo sodai, Santarvės aikštė, Eliziejaus laukai, Triumfo arka. Pažintis su Monmartru: didingoji Šv.Jėzaus Širdies bazilika, dailininkų Meka – Tertre aikštė, senasis kabaretas „Lapin agile".. Vakare plaukiate laivu Senos upe. Nakvynė viešbutyje“.

Išmuša prakaitas. Viskas per vieną dieną! „Palauk“, - sakau sau perskaitęs visą reklamą. Nematau nei vieno žodžio apie „Paryžių – meilės miestą“. Nors sau prisipažįstu, kad aplankęs Paryžių mažiausiai dešimt kartų, meilės neradau nei kvapo. Meilė kam, tarp kitko? Istorijai? Teks su istorijos vadovėliu lakstyti po miestus. Prancūzų rašytojų ar poetų sukurtiems vaizdiniams?

Arba šiuo atveju amerikiečio rašytojo Henry Millerio gyvenimo Paryžiuje periodo inspiruoto romano „Henry and June“, kuriame jis aprašo savo meilės trikampį tarp jo, jo žmonos June ir rašytojos Anaïs Nin? Gal tuo metu, 1930- aisiais metais, tai ir buvo įvykis, tačiau mūsų seksualiai išlaisvintoje Europoje šiandien tuo nieko nenustebinsi. Kiek parafrazuodamas A. Čechovo vienos žinomos pjesės herojės šūkį „Į Maskvą! Į Maskvą!“ noriu šaukti „Tik ne į Paryžių! Tik ne į Paryžių!“.

Ir jei nesi turistas, apskritai ne į svečią šalį. Nes nei viena iš jų nėra svetinga ne turistui. Juk ar ne tokiomis mintimis save kankina tūlas lietuvis? Tomis mintimis apie „geresnį gyvenimą“ ten, TEN! Apie pusę milijono mūsų jau nebeliko. Ir tie pusę milijono vieną nelabai gražią dieną rašys: „ Už lango sukasi vienišos snaigės, tokios pačios, kaip Lietuvoj. Už sienos raminamas kažkieno mylimas vaikas, o aš lyg vagis įstrigęs tamsoj“. Ten - emigrantų miestas Paryžius. Geriausiu atveju pasiekęs karjeros viršūnę, tu vis vien liksi svetimas, nesuprastas, toleruojamas (jeigu „prasimušęs“), bet nepriimtas, netraktuojamas savu. Ir – sėkmės atveju, būsi persekiojamas žalio pavydo: „Kodėl tas emigrantas jau po metų, kitų vairuoja „Mercedes Benz“, o aš vis dar gyvenu iš socialinės paramos?!“

Tokia yra ta karti realybė, kurios verčiamas tampi apsimetėliu, optimistu per prievartą. Tampi lyg svetimu vilku svetimoje dykumoje, kur net vilkiško kauksmo tavo svetimi vilkai nesupranta.... Nors ir puikiai įvaldęs kalbą, prabudęs vidurnaktį kreipiesi į savo antrą, kitai kultūrai priklausiančią pusę, lietuviškai ir, nustebęs, išgirsti atsakymą svetima kalba. „Tave vėl košmarai kankina?“, - klausia švelniai. Apkabinu, dėkodamas už norą suprasti, kas vyksta tavo emigranto dūšioje. Gerai, jeigu patenki į ratą atvirų viskam meno žmonių. Ten vos ne kiekvienas – ir vietinis, ir emigrantas - pasimetusios sielos, svetimi tarp savų. Bet kam tenka tokia laimė? Nors konkurencijos ir ten netrūksta. Jeigu pastebėjote, Monmarte (Paryžiuje) daugumas menininku emigrantai iš Rusijos ar Balkanų. Kur dingo prancūzai?

Šiuolaikinių emigrantų kitaip nei naująja žmonių rase neįvardysi. Ir juos visus kamuoja ta pati liga: vienišumas. Nesvarbu, ar lietuvis, ar afrikietis esi, vieną dieną, kad ir šią, rudenišką, staiga matai patį rudenį stovinti atsišliejusi į autobuso stotelę prie Luvro, alsuojanti rytiniu rūku, nekantriai laukiančiu. Dienos, pilnos saulės spindulių, yra tokiu pat greičiu kaip tos vėjo apdraskytos senos afišos. Tik sienos pamena jų turinį – „Ieškau laimės“. Išsiskyrimo našta trupina krūtinę. Iš jos kaip iš juodos skylės veržiasi vienišumo lava. Isteriška srove ji liejasi ant būsimų susitikimų ar atsisveikinimų su svetimais. Nesusipratimų dėka lieki atstumtu. Artumo akimirkos su eiline svetima pakeleive vos tik patirtos jau atsisveikina kartu su vis raustančia vasara. Mintys, ieškodamos šviesių atminties akimirkų, prie kurių visa siela norisi priglusti, susirinkti trupinėlius, padėsiančius eilinį kartą pakilti, lyg patrakę arkliai cirko manieže šuoliuoja ratu.

Nesenai sutikau lietuvių porą, kelis metus dirbusius Prancūzijoje pagal savo specialybę. Jų darbas buvo nepaprastai gerai apmokamas. Sutarčiai pasibaigus, jiems pasiūlė dar geresnes sąlygas. Jie atsisakė ir – grįžo namo. Aš taip pat po trisdešimties metų grįžau. Prasišlaisčiau po pasaulį kiek ilgiau nei Odisėjas. Taigi, grįžimo namo kelių tūkstantmečių tema nepakito nei per centimetrą.

„Tai ar nevažiuoti?“, - dažnai klausia mano pašnekovai. Sakau: „Važiuokite! Aplakstykite pasaulį! Visus jo kampelius! Susitikite ir bendraukite su milijonais žmonių! Ieškokite romantiškų užuovėjų prie smaragdinių jūrų, pasakiškų miestelių! Ragaukite, ką Dievas davė iš egzotinių patiekalų! Kuriame nors Prancūzijos šiaurės, vidurio ar pietų miestelyje nusipirkite gero kamembero sūrio, ilgą prancūzišką bagetę, vytintą saulėje kumpį, įsipilkite raudono Bordo vyno! Gerkite kartu su savo drauge ar vyru, ar meiluže, ar meilužiu. Jeigu nuskils, tai su vietiniais ar vietinėmis! Būkite turistais! Keliauninkais! Siekite žinių, siekite karjeros! Bet.... netapkite emigrantais“.

Grįžau namo ir vienišumo kalnas nuo pečių nukrito. Kartais, prabudęs naktį, savo mylimos žmonos klausiu lietuviškai, ar ji supranta mane. Pasitikrinu dėl visą ko. Šypsosi. Atsako - lietuviškai - kad supranta. Klausiu, ar mes vis dar namie. Patvirtina, jog taip. Gera ar ne?