Apie danų aukštą sąmoningumo lygį tenka tik pasvajoti.

Paskelbta 2021 rugsėjo mėn. 27 d. | 0 koment.

Žymės: Danija, skiepai, antivalseriai A. Jokubiatis, prezidentas

Sutikite, kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų. Jeigu pastarųjų daugiau, nei privalumų, negi dabar apsimesi, kad jų nėra? Matant skirtumą tarp danų ir mūsų sąmoningumo žmogus nori nenori griebiesi už galvos.

Faktai ant stalo: žymi dalis lietuvių žiūri į skiepus lyg galvijas į skerdyklą; prezidentas su žvake ir lyg skęsdamas ieško sau politinių dividendų primityviausiais būdais; filosofiją į rankas perėmė dvaro filosofai tapę radikaliais politrukais. Vienas jų, filosofas A. Jokubaitis, manau nesąmoningai, propaguoja altruistinį blogį. (Šį terminą savo knygoje „Ne Dievo vardu“ suformulavo profesorius, buvęs Anglijos Didžiosios sinagogos vyriausias rabinas, filosofas, teisės, etikos ir Biblijos ekspertas, Jonathan Sacks).

Trumpai tariant, kai vardan absoliučios individo laisvės sunaikinama atjauta. Suplakdamas egoizmą su suabsoliutinta individo laisve bei ją gindamas, A. Jokubaitis (pats sau prieštaraudamas) ramia sąžine valstybei permeta pareigą dorotis su to laisvo pasirinkimo pasekmėmis.

Nesusigaudymą vertybėse iliustruoja ir apžvalgininkas Mantas Martišius ant galvos pastatęs drąsos sampratą. Tokį istorinių - socialinių įvykių vertinimų kokteilį sunkiai sugalvosi: „Tikėtina, kad būtent tie, kurie rugsėjį ėjo Kaunas Pride eitynėse, ir tie, kurie praėjusį penktadienį rinkosi į Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovų mitingą prie Vilniaus arkikatedros, ar tie, kurie priešinasi prieš Petro Cvirkos paminklo iškeldinimą, būtų ta medžiaga, iš kurios labiausiai tikėtumeisi pasipriešinimo okupantams.“. Ar gerai įsiskaitėte? Jo teiginį pakomentuosiu kiek vėliau.

Skiepų priešininkai, išgirdę, kad danai nutraukė visus apribojimus, šoko glėbesčiuotis. Tačiau nutylima, kad virš 83 proc. danų yra pilnai pasiskiepiję ir kad neskiepyti perspėjami dėl rimtos susirgimo grėsmės. Danijoje taip pat patariama vyresniems skiepytis trečią kartą. Taip pat danai nepamiršta laikytis kai kurių saugaus bendravimo rekomendacijų. Išvada: norite atsikratyti apribojimų, - skiepykitės. Kodėl danai gali, o mes ne? Spekuliuoju: danai, anot tyrimų, laimingiausi žmonės pasaulyje bei mažiausiai korumpuoti dėl aukšto pačių piliečių sąmoningumo ir atsakomybės lygio.

Taigi, raktiniai žodžiai danų pavyzdyje yra aukštas sąmoningumo lygis. Panašiai Skandinavijoje, Izraelyje, Vokietijoje. (Italija ėmėsi drakoniškų priemonių prieš antivakserius).

Lietuviai gi visiškai susipainiojo vertybėse tarp asmeninės laisvės ir bendruomeninės atsakomybės už vienas kitą. Kiekvienas žino atvejų, kai daugiabučio pirmo ar antro aukšto gyventojai spjauna į jų namo stogo taisymą, nes, mat, ant jų nelyja. Toks išraiškingas buitinis amoralumo pavyzdys.

Deja, šių žmonių primestas diskusijos lygis verčia ne vieną, ypač politiką (o ir kai kuriuos filosofus) nuleisti diskusijos kartelę iki primityvumo. Jame ir kapanojamės. Na, neturime nei intelektualinės lyderystės, nei politinės. Juk lengviau populistiškai sumenkinti demokratiją ir ją ginančią žiniasklaidą, išjuokti Konstitucinį Teismą taip nuteisiant pilietį vegetuoti socialinių tinklų burbuluose. Tuose, kur kiekvienas nemokša tampa viso kuo ekspertu, o nuolatinis virimas bendraminčių sultyse sunaikina racionalią sąsają su tikrove.

Sąmoningumas – daniškas ar lietuviškas - iš niekur neatsiranda. Filosofai turi padėti visuomenei susigaudyti moralės bei etikos kontekstuose. Bet kai, kartoju, filosofija atsiduria politikuojančių filosofų su aiškiai išreikštomis simpatijomis radikaliems nacionalistams rankose, na, tada elementarus egoizmas gražiai įpakuojamas į absoliučios individo laisvės mantrą. Todėl absurdiškai ir skamba šūkis „Mirsiu nuo kovido, bet laisvas“. Tai ir pirmyn, bet kam dar paskui save tempti nieko dėtus žmones? Tuos, kuriems filosofų sukurtas pateisinimas virsta argumentu „toks mano įsitikinimas“. Dar priedo, pasakytas išdidžiai ir reikalaujantis pagarbos. Priminsiu: neatsakingi žodžiai žudo.

Lengva ranka kviečiantiems mirti laisvais siūlau išnirti iš savo vilnietiško savimi patenkinto žmogelio kiauto ir paklausti Lietuvos savivaldybių merų, kokie žmonės nesiskiepija, kas užpildo ligonių lovas, dėl kieno kaltės masiškai atidedamos planuotos operacijos. Už tų biurokratiškai nieko nesakančių žodžių stovi, o dažniausiai guli žmonės, kuriems tokios operacijos yra išsigelbėjimas nuo mirties, kelias į kokybiškesnį gyvenimą.

Ar šiuos žmones M. Martišius vadina drąsiais? Tai gal pradžioje susitarkime dėl drąsos apibrėžimo. Apie kokią drąsą kalbame? Asmeninę? Šiuo atveju žmogus, gelbėjantis kito ir net nepažįstamo žmogaus gyvybę išties yra nepaprastai drąsus. Socialiniame kontekste drąsus yra žmogus savo aplinkoje laužantis tam tikrus prietarus ar tabu, nebijodamas būti išmestas iš bendruomenės. Artimiausias pavyzdys būtų paaugliui, suaugusiam prisipažinti esant homoseksualiu. Dar kitas socialinės drąsos pavyzdys būtų šiandienos Lietuvoje paminklų žydų žudikams, garbės lentų aktyviems žydų persekiotojams Holokausto metu, jų vardų nuo gatvių, aikščių ir mokyklų šalinimas. Deja, deja.

Politinė drąsa, apie kurią, kiek suprantu, M. Martišius kalba, priklauso nuo politinių aplinkybių

                                                                                       Tęsinys delfi.lt