Akimirka -Skirmantui Valiuliui

Paskelbta 2011 sausio mėn. 29 d. | 1 koment.

Žymės: akimirka, laikas, mirtis, juoda, Skirmantas Valiulis

Šalin fizikos ir biologijos dėsnių diktatūrą! Norisi šaukti apie tai visa gerkle tą akimirką, kai žmogaus gyvenimas atsimuša į Pabaigos ženklą šalia gyvenimo vieškelio. Žinot, kaip žymimas Pabaigos simbolis? Kaip Holivudiniame filme - The End. Už to ženklo - juoda skylė man, vis dar stoviniuojančiam priešais ženklą. Tam, jau išeinančiam, atsiveria Juodumo prasmė žinoma tik jam vienam, nes atgalinio ryšio vis dar nėra. Pavydžiu, prisipažinsiu. Nes žinau, kad jam, Skirmantui, prieš jo akių amžinybę jau juda naujas "Filme vaidino" sąrašas.

Tas naujas filmas pavadinimu "Gyvenimo epopėja". To gyvenimo, kuris Vilniaus gatvių labirintais  per kelias jau  žlugusias imperijas savo gomuriu ragautas ir – išspjautas lauk prie kažkurio patvorio. Kino juostos už tikrovę viską geriau parodo, priartina, padidina, kiekvieno žmogaus sielą prieš tūkstančių akių laukan išverčia su visu mėšlu...

Tik, skonio ir kvapo nejuntama, štai čia išties problema.  Tačiau, kaip toje reklamoje: „Viskuo pasirūpinta“, todėl atsirado tarpininkas tarp sidabrinio ekrano ir žiūrovo – Skirmantas Valiulis. Metų metais, dabartyje ir ateityje (nuo jo paties jau nebepriklauso) Lietuvos kino meno metraštyje skonį, kvapą perteikinėjo nesuprantantiems arba dar nesuvokiantiems. O norinčių suvokti, studentų, turėjo aibės ir jų mylimas buvo. Už tai, kad kvailiais nelaikė, nosies nerietė, juos mokė ir pats kažkieno nustatytas ribas su šypsena  perženginėjo. Kaip tame erotikos filme su riebiu cigaru dantyse  prieš kelias lovoje besivartaliojančias nuogales  režisierių vaidino.  Jo statuso žmogui tai nebailus pasirinkimas buvo, bravo, Skirmantai!  Kas sakė, kad senatvė žmogų senuku paverčia? Atvirkščiai, tik dangus yra riba!

Štai tas dangus sidabriniame ekrane, visiškoje tamsoje mėlynai suspindęs  jo ir laukia. Ar dar kalbėti reikia? Geriausias kinas juk tas, begarsis, bežodis arba tas, kalbantis, tačiau kuriame visa kas nepasakyta lieka svarbiausia. Liko už kadro, taip sakant. Kritikas, pamojavęs, išėjo ir už kadro likome mes. Už jo gyvenimo kadro.

Liūdėti? Betgi jis, tik į Hadą įžengęs, tuoj su Frederiku F. pasisveikins, Akira K. užkalbins, Ingmarui B. linktels, su Vytautu Ž. keliais žodžiais persimes – džiaugtis reikėtų! Šioje pusėje žmogui vis laiko trūko, nes  kažinkokie idiotai kareivių ant svetimo rubežiaus pristatę kino pasaulio didiesiems ištiesti rankos neleido. 

Dabar jau niekas nesutrukdys, nes laikas, kaip ir nebereikalingas tapo. Pailsėk Menininkų kalvelėje prieš kelionę, Skirmantai. Mes, likę be tavęs, stiklą vyno karčiamoje už tavo sėkmingą kelionę už Pabaigos ženklo, išmauksime. Kas sakė, kad išeinančiam linkėti "Ilsėkis ramybėje" reikia ?