Šimto eurų demokratija ir pilietinis atsparumas autoritarizmui

Paskelbta 2022 kovo mėn. 27 d. | 0 koment.

Žymės: Ukraina, karas, V. Zelenskis, G. Nausėda, demokratija

Rusijos karo nusikaltėlio „Z“ sukelto karo Ukrainoje tema pagrįstai tapo visų bent kiek prijaučiančių Ukrainai žmonių užsiėmimu. Vidaus reikalai, taip sakant, neveža. Savo poste FB net iliustravau šią situaciją taip: „Politvalandėlė šeimoje. Žmona paklausė, ką manau apie JAV prezidento Bideno karinio nesikišimo prieš Rusijos pajėgas Ukrainoje politiką. Pradėjau šaukti, kad tas Bidenas toks ir anoks. Ką į tai žmona? "Nustok šaukti, juk ne aš užpuoliau Ukrainą.". Kartais užsimiršti žmogus spręsdamas globalias pasaulio problemas.

Juokas juokais, Lietuvos užsienio politika tapo niekur nedingusių vidaus politinių bei ekonominių problemų pakaitalu. Gyvenimas, tačiau, verčia staigiai mokytis grėsmės akimirkoje gyventi kuo normalesnį gyvenimą, toliau spręsti kasdienines problemas. Gyvenimas verčia vėl mokytis džiaugtis gyvenimo akimirkomis nejaučiant moralinio pasišlykštėjimo savimi kitų kančios akimirkoje.

Tas, kas gyvena ar gyveno Izraelyje, žino, apie ką kalbu. O sugrįžti prie problemų būtina ne tik dėl to, kad stringa svarbios reformos, pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos priežiūros srityse, bet ir dėl priimamų įstatymų keliančių grėsmę pilietinėms teisėms. Aiškinant, kad ribojimai pateisinami karo grėsmės akivaizdoje. Ar tikrai? Suprantama, kad Lietuvos visuomenė ir jai atstovaujantieji dar neturi patirties tvarkytis su Lietuvai iškilusia karine grėsme hipotetine ar tikra. Abu atvejai subjektyvaus vertinimo reikalas nemenkinant problemos. Klausimas esminis: kokiomis priemonėmis valdyti grėsmę taip, kad tuo pat metu nepažeisti demokratijos principų? Politikų pasirinkti veiksmai parodys, kiek mūsų visuomenė yra atspari autoritarizmui. Seimas, kaip demokratijos garantas, turėtų tuo susirūpinti. Tą viena vertus ir daro. Seimas atmetė G. Nausėdos merkantilinį bandymą nupirkti visuomenę už 100 eurų. Ar tik tiek tekainuoja demokratija? Beje, iš kokių lėšų? Priminsiu, kad skandinavai kūrė gerovės valstybę savo jėgomis, o ne iš skolintų pinigų. Artimiausias gąsdinantis gerovės valstybės iš skolintų pinigų pavyzdys – Graikija. Tad prie panašaus G. Nausėdos gerovės valstybės varianto reikėtų pridėti perspėjimą „Nedarykite šito namuose!“.

Gyvenimas iš skolos - pati idėja demoralizuoja visuomenės gebėjimą prisiimti ekonominę ir finansinę atsakomybę. Toks mąstymas niekaip neprisideda prie visuomenės sutelkimo politikos grėsmės akivaizdoje. Prognozuojama, kad 2022 metų skola nuo BVP bus apie 45,6 procento. Sakoma, kad skola nedidelė, tad dar liko pasiskolinti trūkstamus 50 proc. ir visi būsime laimingi.

Apskritai G. Nausėda vidaus politikoje užsiima tuo, kuo neturėtų ir tas užsiėmimas kelia grėsmę demokratijai. Problema tame, kad jis, o niekas kitas, sudėtingomis Lietuvai aplinkybėmis kursto ir kovoja informacinius karus pavadinimu "Prezidentas prieš valdžią". Neturėdamas, todėl nejausdamas jokios atsakomybės už savo populistinę „gerovės valstybės“ politiką, jis kalasi sau taškus iš jo klientų ir gerbėjų rato taip nekenčiančių „landsbergių partijos“. Tame kare jis nepateikia nieko konstruktyvaus išskyrus banalybes apie pagalbą visiems. Jo kurstomas informacinis karas ir yra visuomenės kiršinimo politikos pagrindas. Konkretus pavyzdys yra G. Nausėdos siekis dubliuoti premjero instituciją. Taip jis sąmoningai peržengia Konstitucija nubrėžtus prezidento institucijos kompetencijos rėmus. Buvusi prezidentė D. Grybauskaitė savo pirmą kadenciją bandė elgtis taip pat ir susimovė.

Tai – viena vertus. Kita vertus, vieni po kito Lietuvoje pasirodo bandymai siaurinti piliečio teisę žinoti, kritikuoti, protestuoti. Priimtas įstatymas dėl nepaprastosios padėties įvedimo, kurio turinys sudaro sąlygas spekuliatyviai vertinti vieną ar kitą elementarią teisę į nuomonę, leidžia neįtikusią nuomonę riboti subjektyviai pritaikius įstatymą. Apie problemą rašė politologas K. Girnius, todėl nesikartosiu. 

Kaip elgiasi tikrai nepaprastomis aplinkybėmis Ukraina? Siaubingomis karo sąlygomis su kai kuriomis išlygomis buvo nuspręsta neskelbti visa apimančią cenzūrą tikslu palikti teisę gyventojams kritikuoti vyriausybę. Pagrįstai laikinai užšaldyta proputiniškų partijų veikla Ukrainoje. Ukrainos prezidento V. Zelenskio dekretas nurodantis sujungti visus Ukrainos TV kanalus tikslu koordinuoti suderintą informaciją, regis, į žodžio laisvę nesikėsina. Kaip elgiasi Izraelis, nepanaikinęs nepaprastosios padėties nuo valstybės atkūrimo datos t. y. nuo 1948 metų? Jokios cenzūros išskyrus karines paslaptys. Izraelyje net neišjungiami dezinformaciniai Rusijos kanalai. Tai reiškia, kad abi valstybės nebijo kitos nuomonės, kritikos su sąlyga, kad nuomonės neskatina neapykantos.

Kalbant apie nepaprastosios padėties įvedimą visoje Lietuvoje, tačiau, nesu įsitikinęs, kad Lietuvos padėtis tiek grėsminga. Prie Baltarusijos, Rusijos sienos paskelbta nepaprastoji padėtis suprantama, bet visoje Lietuvoje? Ko išsigando Seimas? Maršistų ir kitų panašių veikėjų? Ir be įstatymo lazdos jie staigiai susivokė, kad jų proputiniški išsišokimai šiandienos sąlygomis atrodys apgailėtinai. Visuomenės spaudimas akivaizdus, jokių populistinių taškelių jų pasirodymai neakumuliuos. Ar išsigando visų pasaulio homofobų pradedant V. Putino režimo ruporo Z. Šličytės kalbos Seime? Teisingai pasielgė kai kurie Seimo nariai palikdami salę. Abu atvejai – demokratijos išraiška, kurios bijoti nėra pagrindo. Tačiau prokuratūra turėtų pasižiūrėti, ar Z. Šličytės kalba negali būti įvertinta kaip neapykantos vienai žmonių grupei kurstymas. Kas sakė, kad demokratija yra bedantė? Tuo pat pagrįstai uždaromi nieko bendro su žurnalistika neturintys vietiniai proputiniški dezinformacijos radijo bei televizijos kanalai Lietuvoje ir Rusijos valstybiniai.  

                                                                                            Tęsinys delfi.lt