Škirpa: kai nutylima nepageidaujama tiesa
Paskelbta 2017 gruodžio mėn. 2 d. | 3 koment.
Žymės:
K. Škirpa,
J. Noreika,
S. Sužiedėlis,
V. Nikžentaitis,
A. Kulikauskas,
E. Turauskas,
V. Valiušaitis
Atidžiai perskaičiau Vidmanto Valiušaičio straipsnį „Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?“. Pasigedau jau a. a. garsaus, žinomo ir Lietuvoje, litvako, Izraelio istorijos profesoriaus Barry Rubino pozicijos. Štai ji: „Noriu pabrėžti, kad įvykius reikia egzaminuoti kuo objektyviau, siekti sąžiningai pateikti įrodymus, patvirtinti juos ir sekti paskui faktus.“ Profesoriaus B. Rubino giminės buvo nužudyti Lietuvoje. Delfi.lt pateikė interviu su prof. Barry Rubinu, kuriame jis be užuolankų teigė, kad tapę komunistais žydai virto ir žydų visuomenės išdavikais, ir kad juokinga bijoti kalbėti apie komunizmo nusikaltimus bei ginčytis, kas kentėjo labiau.
Deja, V. Valiušaičio straipsnyje nei sąžiningumo, nei objektyvumo nėra nei kvapo. Jo panegirika K. Škirpai labiau panaši į beatodairišką išpuolį prieš net ir menkiausią K. Škirpos kritiką. Autorius tikriausiai mano, kad jo „triuškinantys“ argumentai galutinai sudoros kritikus, tame tarpe dramaturgą M. Ivaškevičių: „Neatsitiktinai šitų choristų taikiniai – mirusieji. Juos pulti – saugu. Šantažo aukos – tyli. Visuomenės dauguma detalių nežino. Mokyklos vadovėliai, skirtingai negu apie M. Ivaškevičių, apie juos nerašo. Galima kalbėti bet ką. Ir jokia atsakomybė už tai negresia.“ Ar teisingai supratau, kad V. Valiušaitis norėtų uždrausti jau mirusio K. Škirpos asmens vertinimą? Sekant tokia logika, reikėtų drausti visų mirusių vertinimus. Pavyzdžiui, Egipto faraono Ramzeso II veiksmus, o ką jau kalbėti apie išdavikus Petrą Cvirką bei Kostą Kubilinską. Abu pastarieji buvo kaip ir neblogi literatai. Ar tai turėtų kažkaip sušvelninti ar net pateisinti jų išdavystes?
Šiuo atveju naikinantis kritikų puolimas nėra gera idėja. Mat ant akinamai balto K. Škirpos munduro, kurį taip uoliai skalbia V. Valiušaitis, juoduoja didelė dėmė. Ji nėra išsigalvota, sukonstruota NKVD ar nepatvirtinta neginčijamais faktais. Savo teiginius grindžiu pripažintų Lietuvos istorikų pasisakymais. Kaip antai garbės daktaras, prof. Saulius Sužiedėlis, humanitarinių mokslų hab. daktaras Alvydas Nikžentaitis, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius Andrius Kulikauskas. Remiuosi taip pat ir garsiu Lietuvos tarpukario diplomatu Eduardu Turausku (1896–1966, ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys). Man nekyla jokių abejonių, kad visi minėti Lietuvai atsidavę savo srities profesionalai geba atskirti NKVD-istų išmislus nuo nepadirbtų istorinių faktų. Taip, be abejonės, K. Škirpa yra nusipelnęs Lietuvai. Tačiau V. Valiušaičio akla šio asmens gynimo pozicija nuvilia. Ar reikėtų priminti, kad pusiau tiesa yra tolygu melui, o tokia taktika daro meškos paslaugą sąžiningam istorijos įvykių vertinimui?
Taip istorijos mokslas tampa modifikuotu politiniu įrankiu vienos ar kitos politinės grupės rankose. Tiesa, moraliniai principai ir, galiausiai, pats blogis reliatyvizuojami. Antai, V. Valiušaitis sąmoningai nutyli tamsiąją K. Škirpos pusę. Straipsnyje nėra nei žodžio apie garsųjį K. Škirpos vadovaujamo LAF-o laišką būsimiems sukilėliams Lietuvoje ir jo kūrimo aplinkybes. Anot K. Škirpos, „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. [...] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“ Siūloma varyti žydus iš Lietuvos (etninis valymas), taip verčiant Lietuvos bendrapiliečius žydus atpirkimo ožiais, neva kaltais už A. Smetonos vyriausybės Lietuvos išdavimą, už J. Paleckio ir Co „Stalino saulę“.
Yra žinoma, kad kuriant „Atsišaukimą į lietuvių tautą“ buvo dirbta bent prie dvidešimt teksto projektų, pilnų neapykantos žydams. K. Škirpa neretai atsiklausdavo autoritetingų, svarbias pozicijas užimančių Lietuvos diplomatų nuomonių. 1941 m. gegužės 10 d. Lietuvos pasiuntinys Italijoje Stasys Lozoraitis palaimino atsišaukimą šiais žodžiais: „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 mln. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.“ (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199) 1941 m. gegužės 12 d. (A. Kulikauskas. „K. Škirpa nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis“.)
Tęsinys delfi.lt