Neskaičiuosiu visų jos paslydimų lygioje vietoje, nes nepakaks nei rankų, nei kojų pirštų. Rašiau apie tai ne kartą, kaip ir daugybė kitų apžvalgininkų. Paminėsiu tik vieną, perpildžiusią kantrybės taurę: tai nesiskaitymas su rinkėjų valia. Mat tauta atbudo, kai jai vienas iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų parodė vidurinį pirštą.

Reiškiantį, kad referendumo NE atominei, kad rinkimuose išreikšta valia matyti kitokią politinę tikrovę prezidentei nei motais. Prezidentės reitingai krito dar greičiau ir žemiau, kai, praradusi bet kokią savigarbą sau ir valstybei, pradėjo egzaminuoti būsimuosius ministrus, lyg kokius pirmokus: „Du ju spik ingliš" ar „ju dont spik ingliš!?“.

Tad kaip mes prisiminsime tik ką apdovanotą prestižiniu Europoje Karolio Didžiojo prizu D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpį? Štai taip: du ju spik ir – „Dviračio žinių“ galvų kapojimo vaizdais.

Atsipeikėjusiai prezidentei nieko nebeliko, kaip keliais kapanotis Konstitucijos lin. Ne Kryžiaus, nes žmogiškoji moralės samprata lietuviškoje politikoje nebetenka jokios prasmės. Mat terminas „politinė ir politiko moralė“ čia neegzistuoja. Bent aukščiausiose politinio elito sluoksniuose. O ir su naujuoju elitu ateitis šioje srityje nieko gero nežada.

Antroje subyrėjusių iliuzijų vietoje, kritusi TS-LKD ir liberalų koalicija. Kaip čia nutiko? Kodėl rinkėjai nepanoro pratęsti dešiniųjų valdymo? Juk jie išgelbėjo valstybę nuo bankroto! Ir jų vyriausybė buvo liaupsinama toje pačioje ES.

Kodėl tauta nepanoro suteikti jiems mandato, nors dešinieji nešventoje simbiozėje su prezidente, bandė kelti sumaištį valstybėje? Gąsdindami visuomenę centro kairiųjų armagedonu.

Vardan valdžios suteikdami Lietuvos prezidentei nebūtus valdžios įgaliojimus, jie sukėlė grėsmę valstybės demokratinei sandarai. Politiniai žaidimai su autoritarine nostalgija ir su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu priešakyje taip įsibėgėjo, kad TS-LKD puolė remti violetinį košmarą. Taip atveriant jiems duris į Seimą.

Tikėtina, kad dešinieji pagaliau suvoks skirtumą tarp eilinių viešųjų ryšių ir politinių viešųjų ryšių bei pastarųjų svarbą formuojant tautos gelbėjimo naratyvą. Su tuo, kuris buvo siūlomas, tauta nieko bendro turėti nepanoro. Ir kodėl turėtų? Juk apie 600 tūkst. Lietuvos gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos.

Ir kai „energetinė nepriklausomybė“ išvertus pinigais grasina elektros kainomis, nieko bendro neturinčiomis su realiais įkainiais. Vienu žodžiu, vienintelis kelias į konservatorių atsipeikėjimą eina per šiuolaikinį nuosaikųjį konservatizmą. Bet tokiam pasikeitimui reikia drąsos perlipti per savo sovietinę konservatizmo sampratą. O tai daug sunkiau, nei, anot Seimo narės V. A. Abramikienės, prisisioti į kultūros ministro sriubą.

Trečioje subyrėjusių iliuzijų vietoje – liberalai. Liberalcentristai! Alio? Zuokistai! Kur jūs? Tiek apie juos. Šie rinkimai liberalių pažiūrų rinkėjams parodė, kad karaliukų laikas baigėsi. Bet tai nereiškia, kad Lietuvai nereikalingi liberalai. Reikalingi ypač dabar, kai valstybės vairą perėmė (galimai) socialdemokratai.

Gerovės valstybės kūrimas neįmanomas be rūpesčio smulkiuoju ir vidutiniu verslu. Liberalų sąjūdžiui, tačiau, pamoka tokia: nepakanka aklai ginti kapitalą, pamirštant klasikines liberaliąsias vertybes. Bendroje lovoje su konservatoriais jie tas vertybes pamiršo.