Stebiu ją. Kelinta ji iš eilės? Visa siena išdabinta senai neskaičiuotais brūkšneliais. Stukteli išganinga mintis, kad vis su nauja visuomet lengviau. Visais atvejais išlieki drąsus, tiesiog bebaimis didvyris. Sekso gigantas. Bet... Sexual addiction kaip gyvenimo būdas? Priklausančio nuo sekso apgailėtino seksomano kasdienybė?

Aš kalbu ne apie seksą. Keisti moteris kaip kojines drąsos nereikia. Tačiau jos prireikia norint iš naujo pažvelgti į savo antrą pusę. Ir ją suvilioti. Čia vien tik meilės nepakanka. Reikia drąsos siekiant tokio atsinaujinimo kuris, kaip kokaino dozė, viską akimirksniu apverčia aukštyn kojom. Nevartojant kokaino. Bet tą „viską“ matai ryškiai, lyg per fotoaparato makro programą.

Stebiu savo antrą pusę. Jos vietoje matau kitos veidą ir katalikišką, laiko išdžiovintą ir grūmojantį man pirštą. Teisingai. Be Dievo pagalbos, lyg ir nederėtų gultis į raudono ar aukso šilko patalus su savo prieš kelis amžius pasirinkta. Ar tikrai keleri džiaugsmo metai tik su viena, turi nelemtą ypatybę pavirsti merdėjančia amžinybe?

Todėl sakau, kad pažvelgti naujai reikia drąsos. Iš pradžių drąsos sau, o po to savo sūnums. Nes neatskleidę savo klaidų jiems, paliksime juos likimo valiai. Eilinį kartą. Mūsų frigidiška vyriškos visuomenės dalis dėl tos baimės ir atsisako prisitaikyti prie naujos tikrovės lovoje, kurioje iššūkis - ne tavo antra jau senai emancipuota pusė, bet šimtai svetimų už jos. Su tuo pačiu bauginančiai menku rezultatu.

Mat kas turi pakankamai drąsos pasiklausti savo nuosavos antros pusės, ką ji iš tikrųjų mano apie Tai po To. Juk gali išgirsti atsakymą, kad per pastaruosius penkerius metus nesugebėjai jos patenkinti nei vieno karto. Jeigu sąžiningai. Reikia tik pasižiūrėti, kaip gero sekso stoka daro įtaką politiniams sprendimams, kad tai suvoktum! Būtu politinė galia mano, kiekvienam sprogstančiam nuo hormonų pienburniui paskirčiau po Demy Moore tipo drąsuolę. Tokių amžiaus skirtumo tabu laužančių drąsuolių yra ir Lietuvoje. Ir prie jų, lyg erkė priskretusių jaunų vyrukų. Neatlupsi.

Gaila. Baimė atsiduoti tai vienintelei nėra gera patarėja. Todėl mums, raumeningiems, kietiems, niekada ašarų neliejantiems bičams, reikalingas ventilis. Antraip tampame pavojingais aplinkai ir sau patiems. Ir kodėl ne? Juk linkstame nuo antros pusės neįgyvendintų lūkesčių. O tai tiesus kelias į kitos lovą. Todėl pats laikas baimės paspęstas klastas paversti kažkuo teigiamai naudingu.

Taip ir darau. Pagalvojau, kad ta mintis su fotoaparatu kaip medžioklės įrankiu, visai nieko. Rezultatas – pritrenkiantis. Jai miegant, antklodė nuslydo nuo skaisčiai baltos šlaunies, kiek atidengdama beplaukes apatines lūpas. Keista, net nepastebėjau. Kada ji spėjo nusiskusti? Pridedu fotoaparatą prie akies. Velniai griebtų! Kur buvau aš visą mūsų bendrą gyvenimą! Artinu vaizdą. O gal pats linkstu prie jos? Matau kiekvieną glotniai skustos odos milimetrą

Pirštas pats nuspaudžia mygtuką. Patraukiu į šalį fotoaparatą. Tik toks ir beliko atstumas. Nesusivaldęs, sudrėkinęs liežuvį, atsargiai, lėtai lyžteliu. Ji, pridėjusi plaštaką prie pilvo, nučiuožią ją žemyn, pridengia, sulenkusi kelius, vis dar mieganti, pasisuka ant šono. Palikusi rūgštelėjusi skonį ir pilnas šnerves tuo amą užimančiu ir sąmonę temdančiu kvapu, kurio jau, maniau, niekada daugiau ir nepajusiu. Nukreipiu aparatą į jos veidą. Ar tai tikrai ji? Visai kitokia, nei įpratęs matyti. Arba nematyti. Ta prakeikta kasdienybė jau po kelių mėnesių išblaško tą šviežumo, naujumo jausmą. O sekso galia kaip kompensacija už kažkur pradangintą artumą, ne beribė.

Nors tas teiginys nėra nediskutuotinas. Tūlas švedas ar amerikietis su savo antra puse, su tokiu teiginiu nesutiktų. Nes jie, su keliais milijonais savo likimo draugų, žengia po šūkiu „God bless swingers! Jiems tai išsigelbėjimas nuo vedybinį gyvenimą kankinančio nuobodulio. Bet, po to, išlieka tik stipriausieji. Tie, kurių pavydas neišsprogdina iš vidaus matant vieną ar du meitelius (o gal ir visai OK vyrukus) naudojantys tavo antrą pusę. Ir ne tik. Aiškiai tau matant, kaip ji pati, plačiai atvėrusi ir burną, ir šlaunis, akimis įsisiurbusi į tavąsias, net nesiruošia šauktis tavęs pagalbon.

Nes ir tu pats, suprakaitavęs nuo galvos iki kojų, apkvaitęs tarp nesuskaičiuojamų krūtų ir nugarų, esi visiškai įstrigęs ekstazėje. Jie, jie pasakytų, kad svingeriavimas kaip tik ir sutvirtina jų tarpusavio saitus.

Kaip ten yra iš tikrųjų nežinom. Nebandėm. Mat nespėjome patekti į praeito šimtmečio šešto dešimtmečio pabaigos seksualinės revoliucijos mėsmalę. Tiems, likusiems gyviems, kažkokie nelaimingi kompleksai lovoje nepakiša kojos. Ne taip, kaip tai vargšei moteriai iš Vilniaus, patartai erotikos eksperto visas savo fantazijas išsipasakoti savo vyrui. Tas, įdėmiai išklausęs, išvadino ją kekše.

Raudonoje laboratorijos šviesoje, fotopopieriuje ryškėja jos krūtis, atmesta ranka su ataugančiais trumpais juodais plaukais pažastyje. Gašlu. Girdžiu ją tyliai įeinančia. Priglusta prie nugaros. Nuoga. Šilta. Stebi ryškėjančias ant fotopopieriaus kūno dalis. Pastebi, kad tos moters kūnas, juodai baltoje nuotraukoje, mistiškai gražus. Kad tas juodai baltas gyvenimas daug spalvingesnis už tą spalvingą spalvotoje nuotraukoje.

Patvirtinau, sakydamas, kad nežinomu XIX amžiaus pabaigos fotografų erotinės nuotraukos nė kiek nenusileidžia savo dvasingu erotiškumu nuo, pavyzdžiui, amerikiečio fotografo Roberto Mapplethorpe aktų. Ji staiga aikteli, fotopopieriuje išryškėjus jos miegančiam veidui. Prisispaudžia, suleidžia rankas į mano atlapus marškinius. Švelniai dantimis sukanda ausies spenelį. Sušnibžda: „Noriu. Fotoaparato“. „Tu čia rimtai?“, klausiu. Šypsosi. Valiūkiškai.