Vienas mano pavaldinys prisipažino jaučiantis man stiprius jausmus ir ėmė manęs siekti. Aš ištekėjusi, jam jaučiu simpatijas, tačiau keisti savo gyvenimo neketinu. Jis nori keisti darbą, nes esą negali manęs kasdien matyti. O aš nenoriu prarasti vertingo darbuotojo. Kaip man pasielgti?

Atsakymas

Išties nei Jūsų, nei Jūsų darbuotojo padėtis nepavidėtina... tačiau – suprantu įtampos skonį. Jis saldus, kaip ir bet koks draudžiamas vaisius.  Suprantu iš  čia kylančias aistras, geismą, juk prisilietėte  prie net kelių tabu visuomenėje, kuri ir taip kankinama nerašytais draudimais. Pirma, Jūsų žodžiais tariant „vyras yra Jūsų pavaldinys“. Taip, bet ne atvirkščiai. Galia dažnai ir yra erotika, dažnai svaiginanti. Ir galia šiuo atveju spręsti būti ar ne būti  šiam vyrui priklauso Jums, moteriai.  Kartoju, tai – svaigina. Žymiausias  pastaruoju metu pavyzdys – vos Prancūzijos prezidentų netapęs Pasaulio banko prezidentas. Tas, kuris užšoko ant paprastos kambarinės.  Bet jis vyras, jam lyg ir „viskas leidžiama“. Žiūrėkite, kaip prancūzai puolė jį ginti.

Na, kas apgins Jus? Visuomenė pasmerks ir sumals į dulkes. Feministės – šauks valio. Davatkos žegnosis,  bet vietoje maldų šnibždės,  jog ji juk moteris, o ne vyras, „kaip ji galėjo“.

Jus tai puikiai žinote, nes esate išmintingas žmogus, todėl puikiai suprantate pasekmes. Bet vėlgi, sakote, kad „nenorite prarasti gero darbuotojo“. Baikite. Būkime suaugę ir prisiimkime atsakomybę bent prieš patį save: išnyks tas „geras darbuotojas“ ir Jums vėl teks sugrįžti į kasdienybę, kuri, regis, Jums lyg ir nusibodo. Antraip būtumėte padėkojusi tam darbuotojui ir atsisveikinusi. Tuojau pat. Tai kur šuo pakastas?  Gal Jūsų galimai nuobodėjančiose  santykiuose su Jūsų sutuoktiniu? Gal, pradžioje, atvirai išsiaiškinkite su savo antra puse, sutuoktiniu. Kalbėkite apie tai, kas daro Jūsų abiejų gyvenimą ne tokį įdomų, ne tokį seksualų ir erotišką

Dėkui už klausimą, bet kaip Jums elgtis nepatarsiu, atleiskite.