Sklendžia nuvytę lapai

drėgnomis nuo rudens bučinių gatvėmis

prisiminimų nostalgija

nesurasdama sau vietos

tarp Vilniaus ir Jeruzalės,

tarp Nemuno ir Negyvosios jūros,

tarp dviejų tėvynių

besiblaškančių benamių,

spraudžiasi prie Raudų sienoje

glūdinčių vilčių

kuriuose tie, beieškantys sau vietos

po bendra saule

prašosi sielai palaimos

O! Kaip  norėčiau,

kad bent vienai akimirkai

Aušros vartus peržengią

piligrimai

patektų į jų taip apraudoto

kankinio kelią

arba iš nuostabos pravėrę burnas stebėtų

chasidus skubančius maldomis

pasitikti šabatą!

Pasimetęs lietus

lieja  ašaras ant prie paraudusios liepos

kažko laukiančios mergaitės skruostų

ant pamirštos ant suoliuko istorijos knygos

tos pačios istorijos

kur teisybės ieškotojai

kardais, melu ir pažadais

gviešiasi sau teisę į vienintelę tiesą...

Beseder?

Beseder...

viskas tvarkoje -

atsiduso senas judėjus

Viskas tvarkoje..