Ji padėjo nuotraukas ant stalo man neprašius. Prieš tai sėdėjome virtuvėje prie stalo, kalbėjome apie kažką trivialaus. Jos auksiniai, saulės nuvytinti, natūraliai garbanoti plaukai draikėsi ant pečių. Didelės mėlynos akys įdegusio veido fone atrodė lyg savarankiški stebėtojai.

Užėjau tik kelioms minutėms pasiimti užrašų, paliktų darbe. Paprašiau atvežti. Pasiūlė arbatos... Staiga padėjo nuotraukas ant stalo. Ten ji buvo nuoga, tarp beržų, tarp gėlių. „Tai prieš pora metų“, - paaiškino. Pakilau nuo stalo, norėdamas pasakyti, kad jau laikas eiti, bet... prisėdau šalia. Jaučiau jos šilumą... Ji, imdama nuotrauką lyg netyčia prigludo petimi: „Esu beveik aštuoniais metais vyresnė už tave, ar ne?“- pasakė ji. Nusišypsojo. „Ar pas jus Anglijoje toks bendravimo būdas įprastas?“- paklausiau nusijuokęs. „Tu gi žinai, kad esu vedęs“, pasakiau.

Neklausiau, kodėl ji pasirinko mane. Žinojome abu, kad retkarčiais ją stebėdavau, retkarčiais ji pasigaudavo mano žvilgsnį. Prieš save mačiau savarankišką, ekonomiškai nepriklausomą, kūrybingą moterį, bandančią visais įmanomais būdais nuslėpti ją kamuojantį, lauk besiveržiantį geidulį. Ji jo nebevaldė. Mačiau prieš save moterį, pasiruošusią bet kam ir su bet kuo reikiamą akimirką.

Iš patirties žinojau, ką ilgą laiką nepasotinta moteris sugeba. Pasinaudok jos esama padėtimi, sudaryk jai reikiamas sąlygas ir ji taps tavo rankose beformiu moliu, kurį gali lipdyti kaip įtinkamas, o jeigu sugebėsi, ji taps lovoje tavo paklusnia verge. Atsisakyti tos reikiamos akimirkos? Atsisakyti nenuniokotos kasdienybės? Atsisakyti alsuojančios ugnikalniu? Atsisakyti viską savo kelyje nušluojančio geidulio? Ne! Lėtai, žiūrėdamas jai giliai į akis, prasegiau jos marškinius, atvėriau vaizdą į pilnas krūtis.

Buvau besilenkiąs, bet ji, mano nuostabai, sustabdė mane ranka prie mano lūpų. „Tu nesupratai“ - švelniai pasakė ji. „Esu laisva. Aš tave imsiu. Aš tavimi naudosiuos. Aš būsiu su tavimi tokia, kokia noriu būti. O kai leisiu, tu mane imsi taip, kaip panorėsi, kaip man pasakysi.” „Ar nori, kad tapčiau tavo vergu?”- vis dar suglumęs paklausiau. Ji įdėmiai pasižiūrėjo man į akis: „Ne, tiesiog mes atsiversime vienas kitam taip, kaip niekada anksčiau nei tu, nei aš net nesame įsivaizdavę. Ar pasiruošęs?“.

Ne. Aš nepasiruošęs. Mano vyriškame pasaulyje moters iniciatyvai lovoje nėra vietos. Argi ne vyras/patinas pradeda žaidimą? Argi ne vyras/patinas savo vyrišką seksualinę energiją išreiškia savaime aiškia ir pripažinta iniciatyvos teise imti moterį? Apie kokią laisvę ji kalba? Pasirausiau atmintyje. Iškilo pokalbis, įvykis, tik sustiprinęs mano patirtį. Tai buvo intymus susitikimas su viena kazino šokėja Grand Kanarijoje, Ispanijoje, saloje, apsuptoje smaragdinio vandenyno, žaliuojančių palmių paunksmėje prie tviskančiai balto ir spiginančiai mėlyno baseino.

Kaip tik ir šnekėjome apie moters laisves. Ji pasakė: „Žinai, brangusis, laisvė moteriai nereikalinga, nes ten, kur prasideda moteris, baigiasi visos laisvės. Ji nori buti turima, laikoma stipriose rankose, geidžia būti valdoma vyro, ką ji bepasakytų, kaip negudrautų. Jai reikia vyro, ne draugo, ne tėvo, ne verksnio. Ir kai toks vyras ją ima, nesvarbu, ar tvirtai, ar švelniai, jis tampa jos dievu". "Aš nepretenduoju Dievo vieton, - atsakiau, - nes Dievas turi visus atsakymus, o aš - vien klausimus". Ji žaismingai atleido plaukus. Jie krito jai ant pečių švelniomis, gundančiomis sruogomis. "Aš atsakysiu į visus tavo klausimus"- pasakė. "Tik nusimausiu kelnaites".

Nubraukiau prisiminimą šalin. Tai buvo seniai. Net nustebau, tiesą sakant, kad prisiminiau. Tokie atsiminimai trukdo atsiduoti vienai moteriai, trukdo eiti ilgu, dažnai varginančiu, emociškai alinančiu vedybinio gyvenimo keliu. Todėl daugelis arba atsiduoda įpročiui, arba panyra į kasdieninę veiklą tapdami – geriausiu atveju - darboholikais. Tokiu ir tapau. O dabar, stovėdamas priešais atviras duris į jau seniai pamirštą, pilną nelauktų ir nežinomų pagundų pasaulį, dvejojau.

„Eime, maudysiu tave“- pasiūlė ji. Pasakė paprastai, lyg savaime suprantamą dalyką, kurio niekada nebuvau gavęs iš savo žmonos. Pagalvojęs apie žmoną, pajutau kaip lūkestis pančioja rankas, kojas, verčia išvargusį nuo ilgesio kūną vilktis jau kitu, daug kartų išmintu taku... Neišsakyti žodžiai netenka skonio... Mintys atsimuša į nuo šalčio ir iš nuoskaudos susigūžusią tylą, ieško vilties, kai neatsakyti, neišklausyti žodžiai lyg niekam nereikalingi laiškai, abejingai į lentyną numesti merdi... Paėmiau jos ištiestą ranką ir žengiau per slenkstį, jau pilnai suvokęs, kad kelio atgal nebėra.

Ji

Jis pasakė, kad yra vedęs. Žinojau. Jau kelerius metus jį stebiu. Visuomet energingas, dažnai besišypsantis, mokantis subtiliai juokauti, pasakyti komplimentą reikiamoje vietoje ir laiku. Bet visąlaik efektingai užsiėmęs, ir tas jo žvilgsnis... Tą akimirką, kai jis atsipalaiduodavo, jo optimisto kaukė krisdavo ir pasirodydavo jo liūdnos, kiek pasimetusios akys.

Kartais, tomis atsipalaidavimo akimirkomis, jis stebėdavo mane taip ilgesingai, kaip tik gali emociškai nuo kasdienės vedybinio gyvenimo rutinos išsekęs vyras. Jis geidė manęs. Jis ragavo mane akimis, nurenginėjo, bet tai darė ne atvirai, kvailai, arogantiškai, bet švelniai. Jam priėjus, jusdavau mane akimirkai paralyžuojančią elektros iškrovą. Aš laukdavau tokių trumpų prisilietimų, netyčinių susiėjimų. Bet jokių atvirų veiksmų nesiėmė.

Man tai patiko. Jis laukė, ir žinodamas, kad laukimas yra jo stipri pusė, jautėsi padėties šeimininku. Dabar jis sėdėjo šalia, nors priminė, kad yra vedęs. „Aš ne”- atsakiau jam. „Esu laisva. Jau treji metai kaip išsiskyrus. Norėjau atsikratyti savo pirmojo vyro, su kuriuo praleidau dešimt savo gyvenimo metų, patirties. Jau treji metai viena. Per šį laiką neprisileidau nei vieno vyro. Gydžiausi nuo neapykantos jūsų rasei.“

Ji nutilo. „Tu žinai, jis niekada manęs nebuvo patenkinęs, nei pirštais, nei liežuviu, nei... Buvo be galo įtarus ir pavydus. Buvo negailestingas... Supykęs galėdavo tylėti mėnesiais... Ar tavo žmona tave apkabina? Glamonėja? Glosto? Bučiuoja? Šiaip, tiesiog iš prisirišimo, meilės tau? Kaip dažnai? Kartą per dieną? Kartą per mėnesį? Niekada? Manęs niekada. Kaip mantrą mintyse kartojau, vis klausiau kur tos pilnos meile rankos? Man tik vieno prisilietimo reikėjo, nebuvau gobši, tik vieno...Todėl ir rodau tau nuotraukas. Argi galima neapkabinti tokio kūno? Argi galima negeisti tokio kūno? Argi galima nesvajoti apie tokią moterį? Pasitenkindavau tik savais pirštais....”

Jis atsistojo, lyg norėdamas išeiti, bet lėtai atsisėdo šalia. Įsisiurbė savo akimis į manąsias. Jo laibi, jautrūs, bet tvirti pirštai lėtai atseginėjo mano marškinėlius - sagą po sagos...Trejus metus vyro neliestos krūtys (be liemenėlio) veržte veržėsi lauk, šaukėsi jo rankų. Bet susivaldžiau. Sustabdžiau jį. Jis nustebo. Pasakiau, kad atėjo mano eilė naudotis laisve. „Eime, maudysiu tave“, - pasakiau. Jis kiek sumišo. Mano šiuolaikinio itališko dizaino stiliaus masažo vonios šviesos švytėjo prieblandoje. Atsegu jo marškinius... Jaučiu neapsakomą malonumą nurengti, o ne būti nurenginėjama. Jaučiu, kaip su kiekvienu metamu šalin jo drabužiu vis auga mano pasitikėjimas savimi, tarytum kiekviena mano gyvenimo akimirka tampa man pavaldi. Priešais mane stovi gerai nuaugęs, įdegęs saulėje, raumeningas vyras, pasiruošęs it šuo akimirksniu išpildyti kiekvieną mano norą. Jaučiu, kad jam tai patinka, tarsi regiu krentant nuo jo pečių nuolat jį slegiančią atsakomybės naštą, kažkur dingstančią agresiją – neišvengiamą kovos už būvį atributą. Tapau dresiruotoja, valdančia galingą liūtą... Puikiai supratau – sekundę atsipalaiduosiu, ir liūto nasrai prasivers...

Jis kvepėjo taip, kaip kvepia sveikas, savimi besirūpinantis vyras. Liko tik apatinės kelnaitės. Stangri galinga varpa kaip ir mano krūtys veržėsi lauk. Lėtai nutraukiau kelnes žemyn, palietusi jo varpą lūpomis ir skruostu. Deginantis skonis! Jis suėmė mano skruostus, bet atitraukiau jo rankas. Liepiau atsigulti į vonią. Muilu išmuilinau šiurkščią jūros kempinę. Šveičiau jo raumeningas rankas lėtai, bet stipriai - iki paraudimo. Jis stebėjo kiekvieną mano judesį. Mačiau jo žvilgsnį, dažnai sustojantį ties mano iš po atlapų marškinių pasirodančių krūtų. Pasilenkus bučiavau jo lūpas, bet liesti savęs neleidau. Paprašiau atsistoti. Jo sėdmenys buvo siauri ir kieti. Liečiau jį visur, bet neapsistojau niekur.

„Ar žinai,- paklausiau jo, - „kodėl neleidžiu manęs liesti? Tam, kad man leidus, užplūstum mane savo glamonėmis - visa savo jėga ir esybe. Pamirščiau tada tuos trylika metų kančios!“ Paprašiau jo išlipti. Apgaubiau jį dideliu rankšluosčiu. Pasodinau ant minkštų pagalvių. Įpyliau vokiško aštuonerių metų brendžio „Asbach“ į krištolinį stiklą, pyliau ant jo krūtinės... Mušė laikrodis – praėjo dvi valandos.

Jis

Praėjo dvi valandos. Svaigau nuo brendžio kvapo ir dusau iš geidulio... Man reikėjo jos kaip oro, kaip gyvenimo! Ji pati nusirengė, per atviras dušo duris mačiau puikų jos kūną. Pavydėjau vandens čiurkšlėms, tekančiomis jos kūnu, įsispraudžiančioms į jos slapčiausias vietas. Atėjusi ji atsisėdo man ant kelio, suėmė rankomis veidą: „Dabar aš tavo“, - pasakė. Ir ji tapo mano. Dešimčiai metų į priekį. Kartą per mėnesį, lyg pagal daktaro receptą. Trys savaitės vis stiprėjančio laukimo ir... susitikę puldavome vienas kitą, ištroškę besaikio atsidavimo, tokio atsidavimo, kuris tik įmanomas po saldžiai skausmingu neištikimybės ženklu.

Žmona? Gerai, protingai suplanavus, galima išvengti konflikto. Žmona... Tas infantilus saugumo jausmas, mano vyriška ambicija būti šeimos galva... Kita vertus, žinojimas, kad gali turėti viską vienu metu, skatino manyje nenugalimumo jausmą.. Bet, kaip pasakė viena mano pažįstama, nemaloni erotikos savybė yra jos užprogramuota pabaiga. Po dešimties metų žmona palinkėjo man laimės su ta kita: „Viską puikiai žinojau. Vaikai užaugo. Ačiū tau už tai. Laimingai tau“. Be emocijų, ramiai, protingai. Netekau žado. Išvaro? Mane? Nuėjau pas ją. Nesutartu laiku. Ji pravėrė duris.

Ji

Jis stovėjo tarpduryje. Nebuvom taręsi susitikti. Pasakė, kad išėjo, nors supratau, kad ne savo noru. Sąžinė dėl mūsų santykių manęs niekuomet negraužė. Tai jo apsisprendimas, taigi, ir atsakomybė jo. Mane tai tenkino. Po trylikos metų vedybinio gyvenimo kančių tapau ne tokia kategoriška. Galėjau tai tęsti, bet dabar... Jis jau nebeatrodė stiprus, savim pasitikintis, sugebantis tvarkyti savo ir kitų gyvenimus. Pastoviai dalintis gyvenimu su tiek metų neištikimu vyru? Vyru, tesugebančiu pasirinkti lengviausią kelią? Tokį vyrą jau esu turėjus. Net nupurtė. Pabučiavau jo skruostą.

Jis

Ji įdėmiai mane stebėjo. Mačiau nusivylimo skraistę, sklindančią jos veidu. Mačiau tą „tu nebetoks, koks buvai“ išraišką jos veide. Ar ne šleikštulys pasirodė jos akyse? Ji pabučiavo mano skruostą. „Ačiū tau už viską. Laimingai tau“ – tepasakė ir lėtai užvėrė visus tuos metus plačiai atlapotas duris. Saldus, tiek metų puoselėtas miražas akimirksniu išnyko, sprogo vaivorykštiniu muilo burbulu, sudužo, virto tūkstančiais šukių, virto skaudžiai tikru nepasotinamu ilgesiu, bedugniu nusivylimu.