Laba diena. Su vyru gyvename 18 metų. Auginame tris nepilnamečius vaikus. Prieš pora metų vyras pareiškė, kad manęs niekada nemylėjo, vedė tik kaip išsigelbėjimą, nes išlaukiau jo uždarumą, nemokėjimą bendrauti. Įsižiūrėjo savo kolegę, ir kaip teigia, ją labai myli. Bet panašu, kad tai meilė be atsako. Jis atstumtas. Dėl to jis labai išgyvena. Mane jis ignoruoja visapusiškai, tuo tarpu, kai aš pati esu komunikabili, atvira bendravimui. Jis pats tai įvardija - kaip yra, taip yra. Skirtis? Būtų patogiausia, bet pajamos nėra didelės, kad galėčiau ieškoti kitos gyvenamosios vietos. Butas yra vyro vardu ir tai jam yra svarbus rodiklis. O išsiskyrus gyventi po vienu stogu?... Visą šitą įtampą kuo puikiausiai jaučia vaikai. Turiu daug literatūros šia tema ir įvairių užsiėmimų, tačiau mintimis pastoviai grįžtu prie savo išgyvenimu... Patarkite, kaip būnant šalia žmogaus, kuris demonstruoja nemeilę ir abejingumą, pabėgti nuo viso šito? Pavargau.

Atsakymas:

Jūsų atvejis išties skaudus. Deja, tokių atvejų istorija žino tikrai ne vieną. Ir atsakymų tiek pat, kiek istorijų. Pasitaiko, kad, šiuo atvejų vyrui, išvargus nuo kasdienybės, reikėjo save įprasminti kitaip, gal pabandyti kitos. Pasijutęs aukštumoje, regis jis sąmoningai Jus siekia užgauti, įžeisti. Pasirodo,  jis yra menkos moralės žmogus. Arba, tiesiog jis jaučia stiprų kaltės jausmą, kurio nenori pripažinti. Bet, pasak Jūsų, jam nepavyko. Gal tai privers jį, po kiek laiko, savo nuklydimą apmąsčius, suvokti, kad be šeimos jo laukia vienišumas ir nesėkmės? Būna ir taip. O laiko tokiems pamastymams reikia nemažai. Ir kantrybės išlaukti. Nepulti, nepriekaištauti. Reikėtų bandyti kalbėtis su juo atvirai, be emocijų. bandyti išsiaiškinti ar jo krizė yra tik laikinas sąmonės užtemimas. Bet ilgai tęstis tokia padėtis negali. Suprantu Jūsų norą bėgti kur akys mato.

Gal, reikėtų trečio žmogaus įsikišimo? Aš esu padėjas trim  šeimoms išvengti skyrybų.. Jas  pažinojau. Kalbėjausi su visomis  pusėmis. Noriu pasakyti, kad turint gerą ir protingą šeimos draugą, šiuo atveju vyro draugą, būtų galima pasikalbėti su juo ir paprašyti pagalbos. Yra ir psichologai, vyrų krizių centrai, šeimos patarėjai. Tačiau kreiptis pagalbos į svetimą, nors ir ekspertą, bent lietuvių tarpe, nelabai ir įprasta. 

Pabandykite įtraukti vyrą į kažkokius bendrus su vaikais projektus. Paaiškinkite, kad blogi santykiai tarp jūsų neturi žeisti vaikų, nes jie yra ir jo vaikai. Ir kad atsakingi vyrai nuo vaikų nebėga.

Nežinau, kiek laiko jau vyksta šis tragiškas Jums  procesas,  nežinau kiek metų Jūsų vaikams.  Bet jeigu vyro krizė  užsitęs, nesimatys prošvaisčių jo atsipeikėjimui, jeigu jo elgesys  keisis į negiamą Jums pusę, tada laikas pradėti galvoti apie save ir savo vaikus.

Svarbiausia, nepraraskite pasitikėjimo savimi ir savigarbos. Į tas dvi būsenas Jums reikia remtis, nes  jos yra Jūsų gyvenimo ramstis. Nors ir sakote, kad mažai uždirbate, neturite kur eiti, bet, kartoju,  pradėkite galvoti ne apie Jūsų  į gyvenimo krizę patekusi vyrą, bet apie save ir savo vaikus. Kreipkitės bet kuriuo atveju į skyrybų advokatą. Jums bus paaiškintos Jūsų teisės. Jo butas neturi tapti įrankiu Jus žeminti ar Jums jaustis mažiau verta. Vaikai – taip pat jo ir Jums nėra ko gėdytis. Atvirkščiai, didžiuokitės, kad turite vaikų. Visą tai kartu su savo teisių žinojimu suteiks Jums pasitikėjimo savimi. Dabar to pasitikėjimo savimi Jums labiausiai reikia. Tik tokiu atveju rasite išeitį iš padėties taip, kaip naudinga Jums ir Jūsų vaikams.

Linkiu Jums kantrybės.